Nuogalė ant žirgo

Kas būtų patikėjęs, kad Ledi Godiva (1040 – 1070 m. m.) – anglosaksų grafienė, Mersijos grafo žmona, galėtų prajoti per Koventrio miestą nuoga tam, kad jos vyras sumažintų mokesčius miesto gyventojams? Valdingo vyro mestas iššūkis buvo įvykdytas, tačiau istorikai iki šiol nesutaria, ar tai tėra legenda, ar viskas vyko iš tikrųjų.

Keista legenda

Šis pasakojimas iš pradžių buvo užrašytas dviejų vienuolių iš Šv. Albano abatijos Hertfordšyre. Manoma, kad šį pasakojimą jie išgirdo iš keliautojų. Koventrio miesto, už kurio valdymą buvo atsakingas Mersijos grafas Leofricas, gyventojams mokesčiai didėjo sulig kiekviena diena. Galiausiai mokesčiai tapo tokie dideli, kad gyventojai nebesugebėjo jų sumokėti ir pradėjo skursti. Pamačiusi, ką jos vyras padarė, ledi Godiva sumanė pagelbėti nelaimėliams. Nuėjusi pas savo vyrą prašyti sumažinti mokesčius, ji sulaukė tik juoko, bet galiausiai vyras, pamatęs, kad žmona nesirengia nusileisti ir visokiais būdais bandys padėti skurstantiems, pateikė labai keistą pasiūlymą. Jis pasiūlė žmonai užlipti ant savo arklio ir prajoti pro miesto turgų nuo vieno galo iki kito, kai jame bus susirinkę žmonės. Kai šis pasiūlymas bus įvykdytas, jos noras bus išpildytas. Leofricas manė, kad žmona nė už ką nedarys tokios kvailystės, tačiau ji sutiko. Išaušus kitai dienai mieste jodama ant arklio ji pasirodė visiškai nuoga. Kūną dengė tik ilgi, šlaunis siekiantys plaukai. Galiausiai vyrui teko ištesėti duotą pažadą ir panaikinti slegiančius mokesčius. Net ir prabėgus beveik 700 metų šis miestas gyrėsi, kad yra atleistas nuo mokesčių.

Geradarė grafienė

Ledi Godiva visuomet buvo laikoma geradare ir kilnios širdies moterimi. Jausdama, kad artėja mirtis nemažą dalį turto, kurį gavo po vyro mirties, testamentu paliko Elio vienuolynui. Tačiau netrukus moters sveikata ėmė gerėti ir galiausiai, atsiradus progai, ji ištekėjo už Mersijos grafo ir Koventrio miesto valdytojo Leofrico. Iš pradžių vyrui patiko kilni žmonos veikla ir nuolatinis aukojimas. Jie net įkūrė benediktinų vienuolyną, kuriam negailėdami dovanojo aukso ir brangakmenių. Pasakojama, kad dėl tokios aukos vienuolyno koplyčia tapo viena turtingiausių Anglijoje. Mirus vyrui, grafienės aukos nesibaigė. Ji mielai aukodavo ir kitiems vienuolynams.

Apakintas smalsumo

Įdomu tai, kad grafienė į istorijos puslapius įrašyta tikrai ne dėl didžiulių aukų bažnyčioms ir vienuolynams. Apie jos jojimą per Koventrio miestą žmonės kalba net praėjus dešimčiai amžių. Tiesa, ši istorija per tiek daug amžių keitėsi. Teigiama, kad pirmasis po dviejų šimtų metų šią istoriją aprašė Rogeris iš Vendoverio. Savo veikale „Istorijos gėlės“ jis rėmėsi senaisiais istoriniais metraščiais.

Apie ledi Godivos žygdarbį pasakojamos įvairios versijos. Manoma, kad jos nuogą kūną slėpė labai ilgi ir stori plaukai, tačiau kituose šaltiniuose rašoma, kad Dievas jai buvo padovanojęs nematomą apsiaustą. Vėliau buvo manoma, kad apsiaustas galėjo būti iš šilko, kurio spalva buvo panaši į odos spalvą.

Taip pat kalbama, kad prieš jodama miesto gyventojams ji įsakė nekišti nosies iš namų ir nežvilgčioti pro langus bei uždaryti langines tam, kad į ją nežiūrėtų prastuomenės atstovai. Tačiau vėlesnėse šios legendos versijose rašoma apie smalsų siuvėją Tomą, kuris nepakluso grafienės įsakymui ir pažvelgė pro langinėje išgręžtą skylę. Dėl to jis netikėtai apako ir tapo pirmuoju vujaristu. Tiesa, taip pat pasakojama, kad grafienė prieš jodama pasakė: „Tas, kas pažiūrės į mane, mirs baisiose kančiose“. Todėl smalsiajam Tomui tai kainavo gyvybę. Įdomu tai, kad ne visuose šio pasakojimo versijoje yra personažas Tomas. Pasirodo, kad šis vardas nėra anglosaksų kilmės, todėl kai kur jis pervadinamas į Leofricą.

Dramaturgų spėlionės

1911 m. Nobelio premijos laureatas literatas parašė pjesę „Mona Vana“, kurioje ledi Godiva tapo italų bajore. Norėdama, kad jos gimtojo miesto gyventojai nekentėtų bado, ji turi išpildyti miestą užėmusio gašlaus generolo prašymą. Jai tenka į stovyklą ateiti visiškai nuogai, tačiau prisidengus tik apsiaustu. Kitoje pjesėje „Panelė Elzė“, kurią parašė austrų dramaturgas Arturas Šnicleris, pagrindinė pasakojimo veikėja turi pasirodyti nuoga tam, kad jos tėvas būtų išgelbėtas. Tačiau to ji padaryti neįstengia ir nusižudo.

Tiesa ar legenda?

Iki šiol yra labai daug neaiškių detalių šios garsios moters istorijoje. Kiekviename šaltinyje minimos skirtingos datos ir skirtingi faktai, kurie tik patvirtina, kad visa tai tėra graži legenda. Kalbama, kad 1028 m. grafienė buvo turtinga našlė ir ištekėjo už antro vyro, su kuriuo susilaukė vaikų. Tačiau kituose pasakojimuose teigiama, kad ji gimė tik 1040 m. Be to, Koventris iki 1043 m. dar nebuvo įkurtas, todėl nebūtų buvę tiek žmonių, kurie būtų galėję stebėti ir vertinti tokį kilnų ir ekscentrišką moters veiksmą. Istorikai, tyrinėjantys šį pasakojimą, teigia, kad visa tai tėra simbolika. Godiva buvo pamaldi ir turtinga moteris, kurios vardas buvo pasirinktas norint sukurti romantišką ir ilgalaikį mitą apie tai, kad tyrumas ir nekaltumas gali nugalėti žiaurumą ir tironiją.

Įdomu

• Ledi Godiva arba Godgifu („Dievo dovana“) įvairiuose šaltiniuose vadinama įvairiai. Teigiama, kad yra 17 jos vardo rašymo variantų.
• Mersijos grafas Koventryje panaikino visus mokesčius išskyrus už arklių laikymą.
• Ledi Godiva įvairiuose šaltiniuose vaizduojama skirtingai sėdinti ant arklio – jį apžergusi ir šonu. Tiesa, šios istorijos skeptikai teigia, kad grafienė jokiu būdu negalėjo joti šonu, nes tokia tradicija atsirado gerokai vėliau.
• Anglijos karalienė Elžbieta II yra ledi Godivos palikuonė.
• 1678 m. Koventryje pirmą kartą įvyko inscenizuotas ledi Godivos jojimas. Tačiau garsiąją moterį įkūnijo… berniukas, kuris dirbo namų tvarkytoju. Iki 1907 m. šis jojimas buvo vis kartojamas, kol galiausiai atsirado manančių, kad žmogaus, kuris vaidina ledi Godiva, apranga yra netinkama.
• Iki šiol legendiniame mieste stovi religingos nuogalės jojikės ir smalsiojo Tomo skulptūros.
• Šiame nedideliame mieste gyveno 69 šeimos.
• Kartu su vyru susilaukė sūnaus Aelfgaro.
• Moters plaukai buvo aukso spalvos.
• Vienoje iš teorijų skelbiama, kad Godiva nuoga jojo dėl to, kad iš jo buvo atimti papuošalai, kurie reiškė, kad žmogus priklauso aukštuomenės sluoksniui.