Plastinės chirurgijos istorijoje rinoplastika užima ypatingą vietą. Ši operacija atkuria ir padailina nosies formą. Tai viena dažniausiai atliekamų operacijų tarp jaunų, iki 30 metų žmonių. Visi nori turėti trumpas, tiesias nosis be kuprelės. Norėdami pasikeisti dažnas ryžtasi šiai grožio aukai.

 

"nosies plastinė operacija"

Indijoje daugiau negu tūkstantį metų prieš Kristų buvo aprašomos primityvios nosies atkūrimo operacijos. Tais laikais vagis bausdavo nupjaudami nosis, todėl atsirado nosies atkūrimo operacijų paklausa. Niekas nenorėjo gyventi su akivaizdžia vagies žyme ant veido!

 

Europoje Indijos metodas išpopuliarėjo tik prasidėjus XVIII amžiui, kai du britų gydytojai viename iš mokslinių ir žurnalistinių tyrimų žurnale išspausdino straipsnį, kuriame aprašė nosies rekonstrukcijos operacijos eigą.

 

Tačiau net I amžiuje senovės Romos gydytojas Aulus Cornelius Celsus taip pat aprašė nosies rekonstrukcijos metodą, atitinkantį Indijos. Tačiau tik dar po šimto metų gydytojas Paolus iš Aeginos salos sugalvojo metodą, kaip greičiau atsigauti po nosies operacijos.

 

Pacientui būdavo uždedamas kario šalmas, skirtas apsaugoti veidą nuo sužeidimų, kai aštriu kardu nukertama nosis. Tačiau operacija ne visada būdavo sėkminga. Tuomet prireikdavo pakartotinių, rekonstrukcinių operacijų.

 

Be sužalojimų taip pat grėsė užsikrėsti sifiliu, kuris anuomet buvo smarkiai paplitęs Viduramžių miestuose. Medicinai pažengus į priekį, gydytojai, rekonstruodami nosį, persodindavo nosies kremzles ir kaulus. XVI amžiuje persodindavo odą iš pečių. Tačiau šie metodai beveik visada būdavo nesėkmingi.

 

Štai kaip XVI amžiuje aprašoma nosies plastinė operacija: pirmiausiai jie duodavo pacientams vidurius paleidžiančių vaistų. Tada su žnyplėmis sugriebdavo kairės rankos odą tarp peties ir alkūnės ir skalpeliu prarėždavo odą. Po oda jie įkišdavo gabalėlį vilnos arba lino ir tepdavo vaistais, kol oda sustorėdavo. Kai oda būdavo tinkama, nupjaudavo nosį taip, kad tilptų į naują odos klostę. Jie įpjaudavo odą rankoje ir iš vieno krašto tvirtai prisiūdavo nosį, kad ji negalėtų pajudėti tol, kol suaugs oda. Galų gale pašalindavo siūlus, atskirdavo nosį ir užgydydavo nosį. Iš viso operacija trukdavo iki 5 mėnesių. Pacientai kentėdavo stiprų skausmą ir diskomfortą.

 

Nepaisant to, ši operacija buvo labai populiari. Gydytojai keliaudavo po visą Europą ir dailindavo kilmingųjų nosis. Tačiau tais laikais faktas, kad žmogui atlikta nosies korekcijos operacija, būdavo kruopščiai slepiamas. Tai žinodavo tik patys artimiausi šeimos žmonės.

 

Italų gydytojas Gaspare Tagliacozzi Bolonijoje atsidarė slaptą kliniką, apžiūrėdavo pacientus, kuriems rinoplastiką atliko gydytojai iš Europos, klausinėdavo studentus ir žymius chirurgus, kad susistemintų žinias ir patirtį. Vėliau išleido pirmąją knygą apie rinoplastiką Europoje, kurioje aprašė metodus, technikas ir chirurginius instrumentus. Šioje srityje G. Tagliacozzi nuveikė iš tiesų daug, bet turėjo darbuotis slapta, nes žmogaus fizinės išvaizdos keitimą smerkė katalikų bažnyčia. Iki šiol ant garsaus gydytojo kapo stovi paminklas su jo portretu, kur jo nosis įaugusi į ranką.

 

1816 metais vokiečių chirurgas C. Graefe patobulino rinoplastikos metodą ir taip pat išleido knygą, kurioje kritikavo indų metodą, nes po operacijos likdavo didžiuliai randai, kurie darkydavo veidą. Knygoje aprašoma svarba, ne tik atkurti kvėpavimo funkciją, bet ir sukurti estetišką vaizdą. Beje, šis gydytojas pirmą kartą pasaulio istorijoje paminėjo terminą „rinoplastika“.

 

XX amžiaus viduryje rinoplastika tapo atskira plastikos chirurgijos šaka. Ji pataisydavo nosies išorę, atkurdavo kvėpavimo funkciją ir pašalindavo estetinius defektus. Nuo tada rinoplastika patobulėdavo kiekvienais metais: pašalindavo net ir nedidelę kuprelę, koreguodavo nosies pertvarą, sumažindavo nosies galiuką, prailgindavo nosį ir t. t. Šiandien pageidautina, kad nosies chirurgas gebėtų parinkti ir suformuoti tokią nosį, kuri idealiai atitiktų žmogaus veido proporcijas. Net ir šiais laikais rinoplastika laikoma viena sudėtingiausių plastinių operacijų.

 

Norint pagražinti nosytę, reikia atkreipti dėmesį į klinikos reputaciją ir joje dirbančių chirurgų, anesteziologų ir kitų darbuotojų profesionalumą ir kompetenciją. Prieš operaciją bus atliekama daugybė tyrimų, skirtų nustatyti paciento sveikatos būklę ir įvertinti galimų komplikacijų riziką. Be to, prieš gulantis ant operacinio stalo reikės pasirašyti dokumentą, kuris įrodo, kad sutarties sąlygoms yra neprieštaraujama. Po operacijos į namus išleidžiama tik tada, kai nekyla jokių grėsmių dėl paciento sveikatos.

 

Moderniausia rinoplastikos įranga gali atkurti nosies išvaizdą po traumų, panaikinti įgimtus defektus ir sukurti estetišką vaizdą.