Prieš šimtą metų hipotermija, organizmo būklė, kai temperatūra nukrinta žemiau nei 35 laipsniai, dažniausiai būdavo mirtina. Dabar gydytojai gali išgelbėti žmones, atsidūrusius ant mirties slenksčio. Tačiau vis tiek tai prilygsta stebuklui.

 

ledas

1912 metais Antarktidos dykynėse pastatytoje palapinėje gulėjo sustiręs Robertas Falconas Scottas ir manė, kad išaušo paskutinioji. Jis nebuvo pirmasis pasiekęs Pietų ašigalį, bet pirmasis, kuris prarado visus bendrakeleivius. Galiausiai į anapusinį pasaulį iškeliavo ir jis.

 

Antarktidoje stingdantis šaltis gali mirtinai sušaldyti kūną per kelias sekundes, storos ledo paklodės akimirksniu vandenį sustingdo į ledą. Roso šelfinio ledyno dykumoje per metus iškrenta mažiau nei 2,5 cm kritulių. Šaltyje kūnas dehidratuoja ir džiūsta, staigiai krenta temperatūra. Stingdančiame šaltyje kūnas net nustoja drebėti, kad be reikalo neeikvotų atsargų ir neatšaltų per greitai. Silpsta smegenų veikla, žmogus patenka į komą, širdis ir kvėpavimas sustoja. Neįtikėtina, kad dabar tai nebėra mirties nuosprendis – sustingusias ląsteles vėl galima prikelti naujam gyvenimui.

 

1999 metų gegužę trys jauni gydytojai slidinėjo šiaurės Norvegijos kalnuose. Jaunuoliai buvo patyrę slidininkai, todėl pasitikėjo savimi ir nejautė baimės. Tačiau tą kartą viena iš merginų, Anna Bagenholm, prarado kontrolę. Ji trenkėsi galva į storą ledo sluoksnį kalnų upelyje. Ji įstrigo lede, drabužiai persigėrė drėgmės ir pradėjo stingti, srovė įtraukė merginos kūną ir nešė tolyn į ledynus.

 

Annos draugai, Torvindas Naesheimas ir Marie Falkenberg, bandė gelbėti merginą, bet jiems pavyko tik nutraukti jai batus. Tačiau mergina ir pati iš visų jėgų bandė kovoti su stingdančia Arkties upelio srove. Su negailestingomis gamtos jėgomis Anna kovojo apie 40 minučių ir tada kūnas pradėjo silpti. Jos smegenys apmirė, beveik sustojo plakti širdis ir sustojo kvėpavimas. Praėjo dar 40 minučių, kai atvyko pagalba su kastuvais ir ledo kirtikliais.

 

Annos kūnas iš upelio buvo ištrauktas pamėlęs ir be gyvybės ženklų. Mergina nebekvėpavo ir buvo be pulso. Mažai tikėdami, kad padės gelbėtojai pradėjo gaivinimo procedūrą. Tuo metu merginos kūno temperatūra buvo nukritusi maždaug 2,2 laipsnio.

 

Praėjus valandai po to, kai buvo ištraukta iš kalnų upelio, Anna buvo įkelta į sraigtasparnį, kuris ją nuskraidino link artimiausios ligoninės. Čia prasidėjo nauji sunkumai, nes ankštoje ir triukšmingoje sraigtasparnio kabinoje gelbėtojams buvo labai sudėtinga suteikti norvegei visą reikalingą pagalbą.

 

Kai galiausiai Ana pateko į ligoninę, jos širdis nebeplakė jau dvi valandas. Kūno temperatūra buvo nukritusi 13 laipsnių Celsijaus. Iki šiol tokioje padėtyje atsidūrę pacientai neišvengiamai mirdavo. Tromso ligoninės gydytojai nusprendė vis tiek bandyti išgelbėti merginą. Buvo likusi menkiausia viltis, kad šaltyje dar nežuvo smegenys. Profesionalių gydytojų dėka Annai pavyko išgyventi ir net per stebuklą išvengti sunkių plaučių ir inkstų komplikacijų. Reanimacijos palatoje ji pabudo po 12 dienų. Pabudusi ji pajuto, kad nebegali valdyti rankų ir kojų. Tačiau paralyžius buvo laikinas – po šešerius metus trukusios reabilitacijos Anna vėl galėjo stotis ant slidžių ir leistis nuo kalnų.

 

Stebuklingai išgijusi mergina nusprendė, kad tai likimo ženklas, kad medicinos studijas pasirinko neveltui. Ji specializavosi radiologijos (rentgeno) srityje ir iki šiol dirba ligoninėje, kurios gydytojai dovanojo jai gyvenimą.

 

Šiuolaikinėje chirurgijoje hipotermija taikoma, kaip priemonė gydant tam tikras ligas. Dabar ji ne vienam gali grąžinti gyvenimą. Dar kartą pasitvirtino homeopatų nuostata, kad reikia gydytis tuo, kas susargdino. Ledas gali nužudyti ir pagydyti. Norvegė Anna Bagenholm – gyvas to pavyzdys, tačiau tikrai ne vienintelis.