Moksliniai tyrimai rodo, kad įsiklausymas į save didina gebėjimą suprasti kitus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai prieštarauja sveikam protui, tačiau iš tikrųjų žmonės, kurie įdėmiai klausosi savo širdies ritmo ilgainiui pradeda geriau suprasti kitų žmonių emocijas.

 

sirdis

Oksfordo universitete Geoffas Birdas atliko tyrimą ir paprašė 72 savanorių skaičiuoti savo širdies ritmą, nebandant pirštais užčiuopti pulso. Tiriamieji turėjo sukoncentruoti dėmesį į subtilias savo širdies vibracijas po krūtinkauliu ir pamedituoti, susitelkus į savo vidines būsenas. Tikima, kad tokia veikla sustiprina pojūčius ir jautrumą, rašo mnn.com.

 

Tyrimo dalyvių buvo paprašyta žiūrėti eilę vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojamos socialinės situacijos, ir po kiekvieno filmuko jiems buvo užduota daug įvairių klausimų, padedančių įvertinti ir geriau suprasti respondentų psichinę būseną. Pastebėta, kad respondentai, kurie tiksliau skaičiavo savo širdies ritmą, į klausimus atsakinėjo sklandžiau ir geriau. Tyrimo vadovas, G. Birdas, teigė, kad jie buvo empatiškesni.

 

Tikima, kad interocepcija (vidiniai kūno pojūčiai: širdies ritmas, skausmas ir kt.) yra svarbus indikatorius apie tai, kaip gerai individas gali suprasti kito asmens mintis. Idėja yra ta, kad jei mes negalime skirti laiko suprasti savo pačių vidines emocijas ir machinacijas, mes niekada neišmoksime suprasti ir įsijausti į tai, kai jaučiasi ir kaip gyvena, kiti žmonės. Kitais žodžiais tariant, interocepcija yra lemiamas veiksnys, kai mes formuojame mintis.

 

Iš tiesų, manoma, kad norint apskritai sugeneruoti emocijas, pirmiausiai reikia išmokti interpretuoti savo kūno vidinę būseną ir jos pokyčius.

 

G. Birdo tyrimas, regis, patvirtina šią idėją, nors rezultatai daugiau siejami su emocijomis, o ne su vidinėmis mintimis. Pavyzdžiui, tyrimo dalyviai su labai gerais interocepcijos įgūdžiais geriau atsakė tik į tuos klausimus, kurie buvo susiję su kitų asmenų emocinėmis reakcijomis. Kada jų buvo paprašyta interpretuoti logiškus arba su emocijomis nesusijusius klausimus, interocepcijai imlūs asmenys nepasirodė nei geriau, nei blogiau negu kontrolinė grupė.

 

Būtų įdomu pažvelgti, kokią įtaką žmonių sprendimams ir mąstymui daro interocepcija į kitus dalykus, pavyzdžiui kvėpavimą. Tačiau G. Birdas to netyrė. Mokslinis tyrimas gali būti naudingas kaip nauja terapinė priemonė, malšinanti nepageidaujamus simptomus sergantiems autizmu ir šizofrenija. Interocepcija taip pat gali padėti tiems, kurie nori labiau suprasti artimų ir brangių žmonių jausmus ir emocijas. Tačiau G. Birdas pridūrė: „Kol kas nėra aišku, kad interocepcijos įgūdžių treniravimas taip pat padeda tapti empatiškesniems, tačiau ateityje norėtumėte daugiau paeksperimentuoti šioje srityje“.