Ar kada teko patirti tą jausmą, kai, regis, savijauta pagerėja ir po trumpo, netikėto susitikimo? Ar turėjote pokalbių, kurie pasiliko širdyje visą gyvenimą? Ar kada nors turėjote problemą, kurios niekaip negalėjo išspręsti ir staiga iš nepažįstamojo lūpų išėję žodžiai suveikia kaip Archimedą „Eureka!“? Visą gyvenimą Žemės gyventojus kamuoja dvejonės: ar mes esame protingi, gražūs, ar kiti tikrai mus myli, ar pasirinkome teisingą kelią. Klausimų aibė, o atsakymai neretai skausmingi…

 

susitikimai

Netikėti susitikimai būna magiški. Štai pavyzdys: „Vieną vakarą mergina namo važiavo autobusu. Vakar ji buvo susipykusi su drauge. Konfliktas sumenkino jos pasitikėjimą savimi. Nuotaika buvo prislėgta. Autobuse priešais ją sėdėjo močiutė su berniuku. Močiutė atsisuko į berniuką ir liepė jį atsistoti ir užleisti merginai vietą. Mergina pasijautė nepatogiai, tuo labiau, kad į juos žiūrėjo kiti autobuso keleiviai. Tuomet močiutė pasilenkė prie merginos ir tyliai jai pasakė: „Už savo teises reikia kovoti, visada ir visur“. Mergina atidžiai įsiklausė ir suprato, kada daugeliu atžvilgiu ji buvo teisi, nors pati neturėjo drąsos taip elgtis. Prieš išlipdama močiutė davė paskutinį patarimą: „Nežiūrėk į žemę, kai kalbiesi, nes tada aišku, kad žmogus savimi nepasitiki. Visada žiūrėk į priekį“. Tas patarimas merginą privertė susimąstyti ir keisti gyvenimą“.

 

Vienas tyrimas parodė, kad dauguma žmonių yra asmeniškai patyrę fenomeną, kad pagalvoję apie kokį nors žmogų, netrukus jį netikėtai kur nors sutinka. Nieko keista sutikti žmogų, kurį tikiesi sutikti arba kurį matai labai dažnai. Netikėti susitikimai paprastai būna labai stulbinantys. Galima, pavyzdžiui, išgirsti istorijų, kai žmogus vaikščioja kur nors Paryžiaus miesto gatvėmis ir staiga sutinka seną draugą, su kuriuo kartu mokėsi Vilniuje ir su kuriuo nesimatė 20 metų ar daugiau. Jie susiduria vos ne kaktomuša ir iš netikėtumo netenka žado. Kaip galima paaiškinti tokius netikėtus susitikimus, jei ne antgamtinių jėgų įsikišimu? Atsitiktinumas? Bet ar tikrai jų būna? Tikimybė, kad taip nutinka labai maža, o žmonių, kurie yra patyrę kažką panašaus, yra labai daug.

 

Kai kurie žmonės instinktyviai nujaučia, kai kažkas iš artimųjų ruošiasi paskambinti jiems telefonu. Šio jausmo nesupainiosi su niekuo. Tai galima paaiškinti tuo, kad šie žmonės turi labai stiprų ryšį, yra labai artimi vienas kitam, turi net telepatinį ryšį.

 

Kai kurie žmonės net sugeba numatyti susitikimus su gyvūnais. Kai kurie medžiotojai ir laukinės gamtos fotografai, kurie ieško gyvūnų, kad galėtų padaryti gerą kadrą. Dauguma tokių žmonių sako, kad kažkur viduje kyla žinojimas, kad netrukus sutiks gyvūną ir iš tikrųjų taip nutinka.

 

Visą gyvenimą tarp mūsų yra žmonių, kurie ilgą laiką išlieka tylūs, nepastebi mūsų, tačiau lemiamą akimirką, jų žodžiai paliečia sielą. Žodžiai, į kuriuos įprastą dieną nekreiptumėte dėmesio, paprasti žodžiai staiga įgauna daug didesnę prasmę. Regis, ir gyventi tampa lengviau, kad juos išgirstame. Taip dažniausiai nutinka, kai žmogus yra sumišęs, pasimetęs, nežino atsakymų į klausimus ir niekas šiame pasaulyje negali jam padėti. Tada tik žodžiai, nepažįstamo praeivio žodžiai, gali padėti pamatyti šviesą tunelio gale, nes paties žmogaus neatsimenama, neatsimenama, kaip jis tiksliai atrodė, net koks jo balsas buvo, tik žodžius, kurie galėtų išspręsti problemas, suteikė pasitikėjimo savimi, padėjo nesijausti tokiems vienišiems šiame pasaulyje.