Mistinis ir simbolinis paukštis feniksas miršta ir atgimsta įvairiose pasaulio kultūrose bet kuriuo laiku. Senovės Egipto, Graikijos, Kinijos, Japonijos, Indijos, actekų, persų, asirų ir net žydų kultūroje sklando legenda apie feniksą arba saulės ir ugnies paukštį – didingą, išmintingą ir labai įspūdingą mitologinį sutvėrimą. Pasakojama, kad jis gyvena keletą šimtų metų, kol sudega liepsnose. Tačiau jis pakyla iš pelenų ir pradeda naują ir ilgą gyvenimo ciklą. Net ir šiandien feniksas – labai stiprus simbolis, dažnai naudojamas populiariojoje kultūroje.

 

feniksas

Legendinis feniksas – didelis paukštis, šiek tiek panašus į erelį arba povą. Sparnuočio plunksnos žėri raudona, violetine ir geltona spalva bei jų atspalviais. Jis spindi lyg tekanti saulė ar liepsnojanti ugnis. Kartais feniksą gaubia aureolė, nušviečianti visą dangų. Jo akys mėlynos ir švyti lyg safyrai. Jis pats susisuka lizdą, kurį uždega vienu sparnų mostu. Po mirties pakyla iš pelenų ir nuskrenda tolyn.

 

Feniksas simbolizuoja atsinaujinimą ir prisikėlimą. Simbolis naudojamas, kalbant apie įvairius dalykus: saulę, laiką, aukščiausią valdžią, sielos persikūnijimą, įšventinimą, gyvenimą Rojuje, Kristų, Mariją, skaistumą, nepaprastą, išskirtinį žmogų.

 

Egiptiečių, arabų, graikų mitologijos tyrėja Tina Garnet rašė, kad feniksas – tai ilgaamžis paukštis: „Kai jis jaučia artinantis pabaigą, susisuka lizdą iš geriausių aromatinių medžių šakelių, uždega jį ir leidžia liepsnoms pasiglemžti jo gyvybę. Iš krūvos pelenų feniksas pakyla – vėl jaunas ir galingas. Tuomet jis balzamuoja savo pirmtako pelenus mirų kiaušinyje ir nuskrenda į Saulės miestą, Heliopolį, ir palieka kiaušinį ant altoriaus Saulės dievui“. Kitose, ne tokiose įspūdingose legendose feniksas tiesiog miršta liepsnose, sudega iki pelenų ir atgimsta.

 

Šį mitinį paukštį graikai praminė feniksu, egiptiečiai – benu, Šiaurės Amerikos indėnai – griaustinio paukščiu, slavai seka pasakas apie ugnies paukštį, kinai turi Féng Huáng, o japonai – Hō-ō.

 

Manoma, kad pati seniausia legenda atsirado senovės Egipte apie į garnį panašų paukštį benu. Mitologinis sutvėrimas esą gyveno ant Benbeno akmeninio piliakalnio viršaus arba obeliskų ir buvo garbinamas taip pat, kaip dievai Ozyris ir Ra. Tikėta, kad benu – tai dievo Ozyrio įsikūnijimas, gyvas dievų simbolis. Saulės paukštis vaizduojamas ant senovinių amuletų kaip atgimimo ir nemirtingumo simbolis. Senovės egiptiečiai benu siejo su tuo laikotarpiu, kai patvinsta Nilas. Paukščio pasirodymas – tarsi nebylus pažadas apie gerą derlių ir turtus.

 

Graikų istorikas Herodotas užrašė Heliopolio žynių pasakojimą apie tai, kad minėtas paukštis gyvendavo iki 500 metų ir tada susisukdavo savo laidotuvių lizdą, kuriame susidegindavo. Paukščių palikuonys išskrisdavo iš pelenų ir nuskraidindavo žynius prie Heliopolio šventyklos altoriaus. Senovės Graikijoje būdavo kalbama, kad feniksai neminta vaisiais, grūdais ar kitu įprastu augaliniu maistu, bet lesa smilkalus ir aromatines dervas. Savo liepsnojantį lizdą jie suka iš daugelio kvapnių augalų, tarp jų cinamono žievės bei miros.

 

Azijoje feniksas yra vadinamas paukščių karaliumi ir laikomas kinų imperatorės ir moteriško gailestingumo simboliu. Feniksas – tai saulė ir pietūs. Pamatyti feniksą – tai ženklas, kad į sostą atsisės išmintingas valdovas ir prasidės nauja era. Jis įkūnijo kinų dorybes: gerumą, pareigingumą, teisingumą, dėmesingumą ir patikimumą. Rūmuose ir šventyklose statomi apsauginių galių turintys keramikiniai žvėrys, kuriuos lydi feniksas.

 

Daugelyje pasaulio religijų yra fenikso daugiareikšmis simbolis. Jis įkūnija amžinąjį gyvenimą, sunaikinimą, kūrybą ir naują pradžią. Krikščionys fenikso simbolį naudoja kalbėdami apie Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą po trijų dienų. Mitinio paukščio atvaizdas būdavo dažnai vaizduojamas ant ankstyvųjų krikščionių antkapių. Taip pat feniksas simbolizuoja kosminę ugnį, iš kurios, kai kurių manymu, susikūrė pasaulis ir kuri vieną dieną jį sunaikins.

 

Žydai pasakoja legendą apie Milčamą – nemirtingą ir ištikimą paukštį. Rojaus soduose pažinimo medžiu susigundžiusi Ieva viliojo gyvūnus jo paragauti. Obuolio paragauti atsisakė tik Milčamas, todėl jis buvo apdovanotas už ištikimybę gimtinei. Nuo tada mitinis paukštis galėjo gyventi beveik amžinai – jis vėl ir vėl atgimdavo po tūkstančio metų.

 

Feniksas taip pat – alchemijos simbolis. Jis simbolizuoja pokyčius per chemines reakcijas, kuriat filosofinį akmenį. Šiuolaikinėje literatūroje teigiama, kad feniksas turi gydomųjų galių, šalia jo atsidūrę žmonės negali kalbėti netiesos.