Mums, gyvenantiems XXI a., žodis „stresas“ skamba taip pat įprastai kaip ir „duona“. Rodos, galimybių jo išvengti neturime nei vienas: rūpesčių kelia mokslai, darbas, santykiai su šeima ir draugais bei daugybė kitų asmeninių problemų… Tačiau kas iš tiesų yra stresas? Kas jį sukelia ir kokia jo daroma žala? O svarbiausia – kaip žinoti, ar tu valdai stresą, ar jis tave?

Apie kasdienį stresą, pavojus ir gydymą kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologu, Mykolo Riomerio universiteto lektoriumi Mykolu Valainiu.

 

Kokios kasdienės situacijos žmonėms dažniausiai kelia stresą?

Išskirčiau dvi grupes: tai situacijos darbe, kur žmogus neišvengiamai praleidžia daugiausia laiko, ir bendražmogiški santykiai – bendravimas su draugais, šeima ir t. t. To priešingybė – vienatvė – taip pat yra viena dažniausių streso priežasčių.

 

Kas vyksta organizme streso metu?

Organizmas, be abejo, į stresą reaguoja ir fiziologiškai. Dar gilioje senovėje buvo žinomos tokios reakcijos kaip kraujo suplūdimas į smegenis, rankas ir kojas: turimą energijos kiekį kūnas paskirsto taip, kad kuo greičiau ir kokybiškiau būtų galima įveikti stresą keliančią situaciją. Taip nesunku paaiškinti ir dažnai rūpesčius išgyvenančių žmonių jaučiamas virškinimo, žarnyno sveikatos problemas: prasčiau krauju bei maisto medžiagomis aprūpinti vidaus organai negali idealiai funkcionuoti. Pavyzdžiui, įsivaizduokime žmogų, susidūrusį, sakykime, su laukiniu plėšrūnu. Tą akimirką išgyvenimui būtinus organus pats žmogaus kūnas paskatina veikti produktyviau: rankas – apsiginti, kojas – greičiau bėgti, smegenis – rasti slėptuvę. Be to, išsiskiria ir adrenalinas – aktyviai veikti skatinantis stimuliatorius.

Patiriamos neilgą laiką šios organizmo reakcijos žalos nedaro, tačiau stresą išgyvenant nuolat, tokia būsena organizmą itin stipriai sekina.

 

Kasdien susidurdami su stresu žmonės dažnai nuvertina jo įtaką organizmui. Vis dėlto ar rūpesčių našta gali sukelti ilgalaikių sveikatos sutrikimų?

Žinoma, kad taip. Yra netgi specialus terminas – psichosomatiniai susirgimai: tai somatiniai (kūniški) susirgimai, sukeliami psichologinių priežasčių. Pavyzdžiui, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, migrena, astma. Dėl pakitusios medžiagų apykaitos gali sutrikti širdies ir kraujagyslių veikla. Galima tuo nesunkiai įsitikinti peržvelgus medicininę statistiką: palyginę sergamumą tam tikromis ligomis šiandien ir laikotarpiais, kai gyvenimo tempas buvo kur kas lėtesnis (pavyzdžiui, tarpukariu), aiškiai matytume skirtumus. Viena svarbiausių jų priežasčių laikomas būtent padidėjęs nervingumas, dažniau patiriama įtampa.

Svarbu pastebėti ir tai, kad dažnai patiriamas stresas silpnina organizmo imuninę sistemą, todėl jis darosi jautresnis ir tokioms ligoms kaip peršalimai, uždegimai, sulėtėja ir gijimo, reabilitacijos procesai.

 

Kodėl stresą sukelia, rodos, teigiami, netgi laukiami dalykai, tarkime, persikraustymas, darbovietės keitimas, studijų pabaiga?

Stresą sukelia ne tik juntama grėsmė, tačiau ir bet kokie svarbesni pokyčiai. Sakykime, persikraustant į būstą, daug geresnį nei senasis, tiesiogiai baimintis kaip ir nėra ko, tačiau pasikeitimas vis tiek kelia iššūkių: reikės pratintis prie naujos vietos, galbūt atlikti remontą, laukia pažintys su naujais kaimynais ir pan. Tą patį galima pasakyti ir apie, pavyzdžiui, kūdikio laukimą – kad ir koks jis būtų džiaugsmingas, suvokiama, kad dėl jo kasdienybė pasikeis, prie pokyčių reikės prisitaikyti. Dauguma žmonių nesąmoningai ramybę sieja su pastovumu, todėl būtinybė prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių neišvengiamai kelia rūpesčių.

 

Nors streso neišvengiame nei vienas, jį kontroliuoti visi gebame skirtingai: vienam, rodos, ir žemės drebėjimas nė blakstienos nesuvirpina, kitas ir kopūsto lapo nukritimą vertina kaip griūvantį dangų… Nuo ko priklauso žmogaus atsparumas arba, atvirkščiai, jautrumas streso poveikiui?

Sunku išskirti konkrečius veiksnius, tačiau akivaizdu, kad labai svarbus laikotarpis, kai formuojasi asmenybės pagrindai: vaikystė, santykiai su šeimos nariais, jų vaikui daryta įtaka, išugdytos vertybės. Daug reikšmės turi ir įgimtos temperamento savybės – net ką tik gimęs vaikutis nėra tabula rasa (lot. baltas lapas), jis į pasaulį atsineša tam tikrus bruožus.

Ne mažiau svarbi ir žmogaus socialinė aplinka: draugų ir artimųjų palaikymas, pagalba sunkiomis akimirkomis (net vien žinojimas, kad prireikus paramos, ji bus gauta) daro žmogų atsparesnį stresinėms situacijoms. Ne veltui sakoma – vienas lauke ne karys: viską lengviau ištverti, kai žinai, kad bėdoje nesi paliktas vienas, turi su kuo pasikalbėti, ko paprašyti pagalbos.

 

Kaip skiriasi streso įtaka skirtingose amžiaus grupėse?

Manau, vienas jautriausių gyvenimo tarpsnių yra paauglystė, kai staiga atsiranda labai daug neapibrėžtumo. Praėjusiame etape – vaikystėje – visa atsakomybė krito ant tėvelių pečių: jie mažo žmogučio sąmonėje tiesiogiai siejosi su saugumu, ramybe, jo gyvenimą apibrėžė tam tikra tvarka, taisyklėmis. Tuo tarpu paauglystėje staiga atsiveria galimybės apsispręsti – kokiu noriu būti, ką noriu veikti, kuo noriu vadovautis ir ko siekti gyvenime… Būtent šis pokytis sukelia jaunuoliui dar mažai pažintą stresinę būseną.

Vis dėlto negalima teigti, kad paauglys būtinai bus jautresnis už kito amžiaus žmogų. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo iššūkius: net ir pensininkas – žmogus, kurio nekamuoja darbo, mokymosi, šeimos kūrimo problemos – gali turėti rūpesčių, sakykime, dėl prastos finansinės padėties. Gana dažnas atvejis – vidutinio amžiaus krizė: tai laikas, kai šeima sukurta, karjera įsibėgėjusi, tačiau gyvenime tam tikros savirealizacijos vis viena trūksta.

 

Iki tam tikros ribos stresą galime laikyti teigiamu reiškiniu: jis padeda susikoncentruoti, greičiau rasti problemos sprendimą, kokybiškiau atlikti darbą. Tačiau ta riba – itin neryški… Kokius išgyvenimus, suvokimus galėtume laikyti signalu, kad stresas jau tampa problema, su kuria būtina kovoti?

Aiškiausiai pastebima riba yra sugebėjimas atsiriboti nuo stresą keliančių aplinkybių. Viena, jei, tarkime, būdamas darbe jauti įtampą, tačiau kas kita, jei grįžęs namo ir nusišalinęs nuo problemos vis dar nepajėgi nukreipti minčių ir dėl jos išgyveni, jautiesi persekiojamas rūpesčių… Jei savaitgalį, užuot atsipalaidavęs ir pailsėjęs negali mintimis pabėgti nuo erzinančių dalykų, apmąstai stresą sukėlusias situacijas ir taip pats sau dirbtinai keli įtampą, būtina susirūpinti, nes tai požymis, kad nebepajėgi kontroliuoti streso.

 

Ar įmanoma išoriškai pastebėti, kad pagalbos reikia kitam? Kaip atskirti, kad žmogus nebevaldo savo juntamos įtampos, keliančios jam grėsmę?

Bendraujant su žmogumi, ypač su artimu, nesunku pastebėti jo slogią nuotaiką, energijos stoką, aktyvumo sumažėjimą. Kalbesnis žmogus išsiduos skundais, guodimusi. Svarbus požymis yra žmogaus atsiribojimas: jo nebedomina kūrybinė veikla, laisvalaikis, savo dėmesį jis koncentruoja tik į vieną sritį – būtent tą, kuri jam kelia rūpesčių. Pastebėjus tokį elgesį, reikėtų pasikalbėti su žmogumi, pasiūlyti jam pagalbą, nes vienas jis, akivaizdu, su stresu jau nebesusitvarko.

 

Ne kiekvienam mūsų pakanka laiko, pinigų apsilankyti pas psichologą, pagaliau – drąsos atsiskleisti nepažįstamam žmogui. Ar įmanoma pačiam sau, be specialisto pagalbos, padėti lengviau išgyventi rūpesčių keliančias situacijas?

Nors ir skamba paradoksaliai, tačiau dažnai stresą patiriantis organizmas to nejaučia – tik po kurio laiko suvokiama, kad visą laiką buvo išgyvenama įtampa, jaučiamas raumenų nuovargis. Būtent todėl sau padėti visų pirma galima mokantis stebėti save, savo organizmą, prireikus taikyti relaksacijos rūšis, padedančias pajausti fizinę įtampą: laiku ir tinkamai suvoktą stresą lengviau ir kontroliuoti.

Dažni apmąstymai ir savo vertybių, poreikių analizė taip pat gali padėti: nebijokite paklausti savęs – kuo man svarbi stresą kelianti sritis? Kiek iš to gaunu pasitenkinimo, o kiek nukenčia mano sveikata ir savijauta? Pasvėrus visus pliusus ir minusus, bus lengviau suvokti pokyčių būtinybę arba atvirkščiai – beprasmiškumą, taip pat veiklos vertę, patiriamo streso kainą.

 

Kokia jūsų nuomonė apie netradicinę terapiją – meno, kvapų taikymą, Rytų meditacijos technikas? Nors jos vis labiau populiarėja kaip alternatyvūs gydymo metodai, tačiau atsiranda skeptikų, teigiančių, kad naudos iš jų kaip iš ožio pieno…

Netradicinė terapija – gera išeitis, kai su stresu susiduriama atsitiktinai: ji padeda nusiraminti, nukreipti mintis į kitą objektą, atitraukia nuo bereikalingo savęs graužimo. Pavyzdžiui, jei darbe daug rūpesčių kelia projektas, kurio įgyvendinimo laikotarpis labai konkretus, meditacija ar kiti metodai gali padėti nusiraminti, susikaupti, produktyviau atlikti darbą. Vis dėlto jei žmogų graužia nuolatiniai rūpesčiai, tokie užsiėmimai gali padėti, bet tik trumpam: simptomai kuriam laikui išnyks, tačiau vėliau jie atsinaujins, nes iš esmės problema liks neišspręsta. Tarkime, jei žmogus bendraudamas su aplinkiniais yra linkęs konfliktuoti, nupiešęs mandalą ar pauostęs reikiamų kvapų jis gali nurimti tai popietei ar savaitgaliui, tačiau tai nepadės jam išmokti kurti santykių, siekti kompromiso, gerbti kitų žmonių nuomonę.

Ilgalaikius pokyčius gali sukelti tik asmenybės kaita, kurios netradicinės terapijos metodais nepasieksime: tam reikalingas ilgas ir kantrus darbas su savimi, o dauguma atvejų geriausia būtų nedelsti ir kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos.