Vanduo užima beveik tris ketvirtadalius žemės paviršiaus, tad ar reikia stebėtis, kad senovėje žmonės tikėjo paslaptingomis vandenų būtybėmis: undinėmis, vandeniais, jūrų gyvatėmis ir kitais? Žmonių vaizduotę nuo neatmenamų kaitino legendos apie būtybes, kurios yra pusiau žmonės, pusiau gyvūnai. Net iki šių laikų yra tikinčių, kad jos egzistuoja. Kartais jos vis dar pastebimos pakrantėje prie vandens…

 

"undinė ant uolos"

Senovės graikų mitologijoje pasakojama apie dievą Tritoną – gelmių pasiuntinį su žuvies uodega vietoj kojų. Keletas religijų (induizmas, afrobraziliškoji religija kandoblė) iki šiol garbina jūrų dievybes, pusžmogius. Tautosakoje pamatyti mistinę būtybę buvo laikoma blogu ženklu, užtraukiančiu nesėkmę. Kaip ir sirenos, undinės nuvilioja jūreivius nukrypti nuo kurso ir ant uolėtų seklumų. Tačiau, pavyzdžiui, kai kuriose Škotijos ir Velso legendose žmonės susidraugauja ir net veda undines…

 

Pasakojama, kad kartą undinė apdovanojo jauną vyrą auksu, sidabru ir deimantais, parneštais iš paskendusio laivo jūros dugne. Vaikinas priėmė dovanas ir kai kurias iš jų atidavė savo mylimai merginai. Tačiau blogiausia, kad jis nesilaikė pažado ir neatėjo susitikti su undine. Tai užtraukė jos pyktį ir pavydą. Todėl vieną dieną, ji nuviliojo vaikiną į tolimą įlanką, kurioje, kaip ji žadėjo, slypėjo viso pasaulio lobiai. Kai tik vyras išlipo iš valties, iš karto užmigo. Kai atsibudo, pamatė, kad yra surakintas aukso grandinėmis ir gali pasiekti tik krūvą deimantų prie išėjimo iš grotos. Vaikinas buvo įkalintas dėl savo paties godumo.

 

Senoje vokiečių legendoje pasakojama apie undinėlę, kuri įsimylėjo kunigaikštį Lorensą, o jis – ją. Net žinodama, kad pagimdydama vaiką, ji taps mirtingąja, undinė nepabūgo ir sutiko tekėti už mylimo vyro. Prie altoriaus kunigaikštis jaunajai prisiekė: „Tebūnie mano kvėpavimas rytą būna mano ištikimybės įrodymas“. Po metų undinė pagimdė kunigaikščiui sūnų. Metai bėgo ir kunigaikštis prarado susidomėjimą žmona. Vieną dieną undinė užtiko savo vyrą kitos, jaunesnės moters, glėbyje. Sukrėsta ir sudaužyta širdimi undinė prakeikė savo vyrą: „Tu prisiekei, kad rytą kvėpuoji tik dėl manęs. Todėl, tol, kol tu būsi pabudęs galėsi kvėpuoti, bet vos tik užmigsi – iš karto mirsi“. Iki šiol undinės prakeiksmu vadinama miego apnėja, sutrikimas, kai miego metu neišeina kvėpuoti. Šį sutrikimą turintys dažniausiai miršta kūdikystėje arba išgyvena, jei naudoja specialų kvėpavimo aparatą.

 

Slavų mitologijoje sutinkamas vandenų (pelkių, ežerų, upių, jūrų) valdovas. Paprastai tai blogoji dvasia, kuri įkūnija vandens elementą. Jis gyvena tekančiose upėse, tamsiose pelkėse, prie vandens malūnų, nes anksčiau malūnininkai būdavo laikomi burtininkais. Po vandeniu jie turėjo iš kriauklių ir pusbrangių akmenų pastatytus rūmus. Legendose pasakojama, kad vandenis – tai senas vyras su ilga balta arba žalia barzda. Taip pat dažnai vaizduojamas su ragais ir dideliu pilvu. Dienos šviesoje jis slepiasi vandens gelmėse, o naktimis iškyla į paviršių ir pasirodo kaip samanomis apaugęs rąstas, žuvis arba savo tikruoju pavidalu. Per jaunatį vandenio plaukai būna žali kaip vandens žolės, o per pilnatį – pilki. Įdomu, kad mėnesio pradžioje jis atrodo jaunesnis nei pabaigoje. Šviečiant Mėnuliui, jis išnyra iš bangų, visas aplipęs purvu, užsideda dumblių skrybėlę ir plaukia krėsti piktų išdaigų, išgąsdinti tuos, kurie nespėjo iki sutemų grįžti namo. Vandenyje mitinė būtybė yra nenugalima, tačiau ant žemės jo galios silpsta, todėl vandenis vilioja žmogų į gelmę, kur nuskandina. Jis gali sugriauti užtvanką, padėti prigaudyti daug žuvų arba suplėšyti tinklus. Dėlto malūnininkai ir žvejai stengdavosi jam įsiteikti ir įmesdavo į vandenį aukų: duonos, juodą gyvūną (gaidį, katę, šunį), žvejai paleisdavo į vandenį pirmą pagautą laimikį.

 

Ar šiais laikais dar yra undinių ir vandenių? Sunku pasakyti, bet kartais galima išgirsti intriguojančių istorijų. Štai 2009 metais undinė galimai buvo pastebėta prie Izraelio krantų, Kirjat – Jam mieste. Įvykio liudininkai pasakojo, kad, saulei leidžiantis, undinė atliko keletą triukų ir dingo tamsoje. „Buvau su draugais ir pastebėjau neįprastai ant smėlio sėdinčią moterį. Pamaniau, kad ji yra eilinė poilsiautoja, besimėgaujanti saulės voniomis, tačiau ji staiga pakilo, šoko į jūros bangas ir dingo. Likome nustėrę, nes tiek aš, tiek mano draugai pastebėjo, kad moteris turėjo uodegą“, – užsienio žiniasklaidai pasakojo vienas iš įvykio liudininkų, Shlomo Cohenas. Žinia apie netikėtą susidūrimą greitai pasklido po visą miestą ir miesto valdžia net pažadėjo milijoną dolerių tam, kuris nusifotografuos su garsiąja Izraelio undine. Deja, niekas daugiau šios nepaprastos būtybės nematė.

 

Mokslininkai skeptiškai vertina teoriją apie vandens būtybių egzistavimą. Manoma, kad legendos kilo, pastebėjus maždaug žmogaus dydžio vandenų gyvūnus su žuvies formos uodega, pavyzdžiui, lamantinus arba diugonius. Prieblandoje galėjo pasirodyti, kad jų pelekai yra žmogaus rankos. Daugelis mačiusiųjų šias būtybes pasakojo, kad regėjo juos tolumoje ir labai trumpą laiką – būtybės greitai vėl panerdavo vandenį, todėl gali būti, kad žmogiškas siluetas tebuvo optinė iliuzija.