Juodos aitrokos aronijų uogos renkamos antroje rugpjūčio pusėje iki rugsėjo pradžios. Aronijos krūmas kilęs iš Šiaurės Amerikos. Į Europą atvežtos tik XVIII amžiaus pradžioje. Nepaprastai gražūs balti arba rožiniai aronijų žiedai, pražystantys pavasarį, lėmė, kad vaiskrūmiai dažnai auginami kaip dekoratyviniai augalai. Tai ne tik gražūs augalai, bet ir nepelnytai pamirštas natūralus vaistas.

 

Laboratorinių testų duomenimis, tamsiose aronijos uogose antioksidantų daugiau nei daugelyje kitų vaisių ir uogų. Šias uogas verta įtraukti į kasdienį valgiaraštį, nes jos gerina kraujotaką, stiprina kraujagysles, imuninę sistemą ir padeda išvengti virusinių ligų bei mažakraujystės. Aronijos – tai vienas iš natūralių produktų, kuris gali būti vartojamas kaip prevencinė priemonė prieš vėžinius susirgimus.

 

Aronijos gerina virškinimo veiklą. Aronijų turėtų vartoti sergantieji skrandžio opalige ir gastritu, nes jos slopina skrandžio, žarnyno spazmus, gydo uždegimą, viduriavimą. Gerina kepenų veiklą ir skatina tulžies išsiskyrimą. Padeda kepenims neutralizuoti kenksmingas medžiagas. Natūraliojoje medicinoje aronijų uogomis gydomos kepenų, tulžies pūslės ligos, akmenys ir gelta.

 

Danijoje, Rusijoje ir Rytų Europoje uogos naudojamos sulčių, vynų, uogienių gamyboje. Uogos buvo vartojamos kaip natūralūs vaistai peršalus, esant opoms, negyjančioms žaizdoms, pūslelinei.

 

Verta prisiminti, kad aronijų valgomos tik uogos. Kitos dalys – lapai, sėklos stiebai – nuodingi, nes juose kaupiasi hidrociano rūgštis. Neretai apsinuodija galvijai, prisiėdę šio krūmo lapų.

 

Rusų mokslininkai nustatė, kad aronijų uogos padeda greičiau pašalinti sunkiuosius metalus ir kai kuriuos radioaktyvius elementus iš organizmo. Dėlto po Černobylio katastrofos radiacijos paveiktiems asmenims duodavo valgyti aronijų uogų.