Šiandien yra daugybė būdų, kaip saugotis nuo nėštumo: prezervatyvai, tabletės, pleistrai, spiralės, injekcijos, implantai, natūralaus šeimos planavimo metodai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad anksčiau žmonės turėjo tik dvi išeitis: arba laikytis celibato ir įstoti į vienuolyną, arba gimdyti vaikų tiek, kiek Dievas duos. Nuo senų senovės žmonės bandė ieškoti priemonių, kurios leistų planuoti šeimą. Sunku patikėti, kad kažkada moterys naudojo krokodilų mėšlą, o vyrai – gyvulių žarnas, norėdami išvengti netyčiukų. Beje, ėriukų žarnų prezervatyvai kai kuriuose pasaulio kraštuose vis dar naudojami, kaip mažiau alergizuojantys nei lateksas, nors jie nėra tokie veiksmingi.

 

nuogalė šiauduose

Seniausių pasaulyje kontracepcijos priemonių rasta senovės Egipte maždaug prieš du tūkstančius metų prieš Kristų. Tų laikų moterys gamindavosi tamponus iš krokodilų mėšlo, medaus ir natrio karbonato ir juos įstumdavo į makštį prieš lytinį aktą. Tikėta, kad tokia priemonė patikimai apsaugo nuo nėštumo, nes naikina spermatozoidus.

 

Iki XX amžiaus, prieš atsirandant šiuolaikinėms kontracepcijos priemonėms, Kinijoje moterys ilgus amžius gėrė šviną ir gyvsidabrį, kaip vaistus vaisingumui kontroliuoti. Tačiau toks gydymo būdas moteris ne tik sterilizuodavo, bet dažniausiai ir baigdavosi mirtimi.

 

Viduramžiais Europoje raganiai moterims, norinčioms išvengti neplanuoto nėštumo, rekomenduodavo tarp šlaunų prisitvirtinti žebenkšties sėklides arba ant kaklo nešioti pakabuką su šio žvėrelio koja.

 

Tikėta, kad moteris gali išvengti nėštumo, jei tris kartus apeis vietą, kurioje nusišlapino nėščia vilkė.

 

Seniausias piešinys, vaizduojantis vyrą, mūvintį prezervatyvą, rastas viename iš Prancūzijos urvų. Piešinys maždaug 12000 – 15000 metų. Panašių piešinių rasta ir senovės Egipte. Jie – maždaug 3000 metų. Nėra aišku, ar panašaus į prezervatyvą daikto reikšmė tikrai buvo apsaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Gali būti, kad jie buvo naudojami dėl seksualinių ir ritualinių priežasčių.

 

Seniausi pasaulyje prezervatyvai rasti kasinėjant Dudlio pilyje Anglijoje. Jie buvo pagaminti iš gyvulių žarnų maždaug 1640 metais. Pirminė jų paskirtis – karo metu apsaugoti kareivius nuo lytiškai plintančių ligų, naudojantis prostitučių paslaugomis.

 

Didysis moterų gundytojas Dž. Kazanova tikėjo, kad meilužė nepastos, jei prieš lytinį aktą ji į makštį įsikiš išskobtą citrinos žievelės puselę. Graikijoje moterys seniau naudodavo išskobtas granatų žievelės puseles. Kazanova bei kiti tų laikų pasileidėliai taip pat naudojo prezervatyvus, pasiūtus iš lino.

 

Pietų Afrikoje moterys naudojo kontraversiškas priemones, kurios neva užblokuodavo gimdos takus ir sugerdavo vyro sėklą. Į makštį jos kišdavosi įvairių daržovių sėklas, žolių, šaknelių ryšulėlius. Tolimojoje Azijoje panašiai naudoti jūros dumblių kuokšteliai, samanos, bambukai.

 

Kempinėlės spermai sugerti minimos net talmude, kuriame aprašomi žydų įstatymai ir papročiai, istorija, moralė ir t. t. Specialias kempinėles, išmirkytas acte rekomenduojama naudoti trimis atvejais: jei mergina yra per jauna, kad galėtų išnešioti kūdikį ir pagimdyti; jei moteris nėščia (tikėta, kad vyro sėkla sukelia persileidimą), jeigu moteris maitina krūtimi (jeigu ji taps nėščia, jis negalės kūdikio maitinti savo pienu taip ilgai, kaip priklauso).

 

XVII amžiuje prancūzai taip pat naudoja kempinėles, išmirkytas brendyje, kaip apsauginę priemonę nuo nėštumo ir lytiškai plintančių ligų.

 

1550 metais prieš Kristų egiptietės naudojo medvilnės vatos tamponus, išmirkytus raugintose akacijų sultyse.

 

Pirmoje VI amžiaus pusėje graikų gydytojai rekomenduodavo moterims išsitepti gimdą tepalu, kurio sudėtyje buvo kedrų sakų, mirtų, švino, alūno arba vyno. Vyrai taip pat turėdavo „saugotis“: išsitepti savo lytinį organą alūnu, granatų, rašalinių riešutėlių arba acto mišiniu.

 

Aristotelis moterims siūlė makštį plauti su kedro aliejumi, tepti švino tepalu arba alyvuogių aliejumi su frankincenso eteriniu aliejumi.

 

Pirmajame amžiuje indės, kaip priemonę nuo neplanuoto nėštumo, naudojo akmens druską, išmirkytą aliejuje. Taip pat jos naudojo medų, lydytą sviestą, vienasėklio lakuolio sėklas, dramblių mėšlą, skiestą vandeniu. Arabės X – XI amžiuje „saugodavosi“ panašiai, tik dar papildomai dėdavo medaus.

 

Siekdami išvengti neplanuoto nėštumo žmonės naudodavo, daugybę keistų ir dažnai mirtinai pavojingų priemonių: kempinės, vienkartinės servetėlės, bičių vaškas, guma, vilna, pipirai, sėklos, sidabras, medžių šaknys, akmens druska, vaisiai, daržovės, net opiumo rutuliukai būdavo kišami į makštį.

 

Senovės Graikijos mite Dzeuso ir Demetros duktė Persefonė, pavasarį pražįstančios gamtos deivė, nevalgydavo nieko kito, tik granatų sėklas po to, kai ji buvo pavogta iš motinos Demetros, žemdirbystės deivės, išprievartauta mirties dievo ir prievarta nugabenta į požeminį pasaulį. Šiandien žinoma, kad granatų sėklose iš tiesų yra šiek tiek veikliųjų organinių medžiagų, kurios gali sulėtinti vaisingumą, todėl granatų sėklos laikomos pirmaisiais geriamais kontraceptikais. Persefonės pagrobimas aiškinamas kaip pirmosios žiemos atsiradimas. Tada Persefonė sugebėjo sutramdyti savo vaisingumą, kol buvo įkalinta požeminiame pasaulyje. Po didžiulių pastangų Persefonė susitinka su savo motina ir grįžta į Olimpą. Ateina pavasaris, atgyja vaisingumas. Persefonė, ko gero, pradeda maitintis įvairesniu maistu…