Beveik visi išradimai, be kurių gyvenimo neįsivaizduotų šiuolaikinis žmogus, chronologinėje mokslo pažangos istorijoje yra „sugrūsti“ mažoje laiko atkarpoje, pačiame jos gale. Tikriausiai nedaugelis žino, kad kai kurie iš daiktų buvo sukurti gerokai anksčiau nei rašoma istorijos vadovėliuose. Šiek tiek keista, bet moderniausių įrenginių ir prietaisų atitikmenų galima rasti tais laikais, kai buvo mažiausiai įtikėtina, kad taip gali būti.

 

išradimai

Ginklas, kuris iššaudytų ne tik žmones, bet ir visus Viduramžių demonus

 

XV amžiaus medžio raižinių knygoje „Dievo miestas“ (lot. „De Civitate Dei“) Aurelijus Augustinas vieno paveikslo dešiniajame kampe, apačioje pavaizdavo demonišką būtybę su šaunamuoju ginklu rankose, nusitaikiusią į angelo veidą. Pirmieji šaunamųjų ginklų prototipai kare pradėti naudoti 904 metais ir buvo pagaminti Kinijoje. Nėra aišku, kaip ginklai iš Tolimųjų Rytų pateko į Vakarų Europą, tačiau jie buvo gana plačiai paplitę jau XVI amžiuje. Įdomu, kodėl Viduramžių portretuose riteriai niekada nevaizduojami su tokiais ginklais? Greičiausiai todėl, kad tuometiniai šaunamieji ginklai nebuvo pakankamai veiksmingi, palyginus su kitais. Jie buvo naudojami kaip pagalbiniai ginklai.

 

Akiniai, naudoti XIII amžiuje

 

Daugelis mano, kad pirmieji bifokaliniai akiniai atsirado XIX amžiuje ir juos sukūrė B. Franklinas, tačiau yra įrodymų, kad jie galėjo būti išrasti 4 šimtmečiais anksčiau. Išlikę paveikslai perša mintį, kad akių korekciniai prietaisai egzistavo jau Viduramžiuose. Viena iš ankstyviausių nuorodų apie akinių su korekciniais lęšiais, skirtais pagerinti regėjimą, naudojimą randama anglų vienuolio Rogerio Bacono traktate „Opus majus“ (1266 m.). Ar teorija tada buvo įgyvendinta praktikoje duomenų nėra, tačiau vienuoliui iš Pizos, Alessandro di Spina, tai tikrai pavyko. 1305 metais kitas vienuolis iš Pizos, Giordano da Rivalta, girdamas akinius, kuriuos išrado Alessandro, teigė, kad jie buvo sukurti truputėlį mažiau nei prieš 20 metų. XIV amžiuje akinių dizainas buvo patobulintas: prie jų pritvirtinta virvelė su kilpele, skirta užsikabinti ant ausų. Akiniai tapo patogesni ir tvirčiau laikėsi ant veido.

 

Pirmasis įrenginys su lietimui jautriu ekranu – XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje

 

Kadaise buvo laikai, kai magiškas lietimui jautrus ekranas buvo tik mokslinės fantastikos kūrinys. Tai buvo XX amžiaus penktajame dešimtmetyje, kai dar nebuvo net nuotolinio televizoriaus valdymo pultelio. Tokį prietaisą bandė sukurti britų mokslininkas E. A. Johnsonas. Apie 1965 – 1968 metus jis išrado prisilietimui jautrų ekraną, skirtą naudoti aviacijoje. Tai nebuvo vienkartinė technologija – britų oro pajėgos naująją technologiją naudojo iki 1995-ųjų. 1972 metais buvo išrasta „PLATO IV“, kuri leido studentams atsakyti į testo klausimus, liečiant kompiuterio ekraną, žaisti žaidimus, piešti.

 

Kosmetinės nosies plastikos operacijos egzistavo ir prieš šimtą metų

 

Dėl populiarumo ne viena Holivudo žvaigždė gulasi po plastikos chirurgo skalpeliu, kad pasitobulintų nosytę. Tikriausiai nedaugelis žino, kad ši praktika egzistuoja nuo XIX amžiaus. Tokia procedūra buvo itin populiari tarp Europos žydų. Prasidėjus švietimo amžiui žydų laisvės ir teisės buvo apribotos. Jie privalėjo gyventi getuose, negalėjo dirbti daugelio darbų ir būti visateisiai valstybės piliečiai. Nenuostabu, kad jie norėjo pakeisti savo išvaizdą, kliudžiusią gyventi normalų gyvenimą. Be ereliškos nosies jie atrodė kur kas panašesni į senojo žemyno gyventojus.

 

Spalvota fotografija buvo išrasta 1860 metais

 

Ilgą laiką televizija rodė vien tik juodą ir baltą vaizdą. Monochrominę televiziją pakeitė tikroviškos spalvos palyginti neseniai. Retas, kuris žino, kad spalvota fotografija atsirado 1861 metais ir ją sukūrė Jamesas Maxwellas. Tuo metu darytose nuotraukose buvo galima išgauti ne tik baltą ir juodą, bet ir žalią, raudoną, mėlyną spalvą.