Muilas – kasdienė priemonė, be kurios nė vienas neįsivaizduoja nei ryto, nei vakaro. Tačiau ar žinote, kada ir kaip jis buvo atrastas? Kokią kelionę muilui teko nueiti nuo pirmųjų gabalėlių iki sintetinės šiandienos priemonės? Kodėl vėl populiarėja natūralaus muilo gamyba? Galbūt užsigeidėte patys pasigaminti muilą? Pirmyn!

 

muilas

Gamtos dovanos

 

Ankstyvosiose civilizacijose, kuomet dar nebuvo išrastas muilas, praustis ir skalbti buvo naudojami vaistiniai putokliai. Pasak romėnų legendos, natūralus muilas buvo atrastas ir pavadinimą gavo nuo Sapo kalno, ant kurio dievams aukodavo gyvulius. Lietus, plaudamas gyvulių taukus, sumaišydavo juos su nuokalnėje augusių medžių pelenais ir atnešdavo iki Tiberio upės, kurioje moterys skalbdavo skalbinius. Jos ir pastebėjo, kad riebalų, pelenų ir vandens mišinys padeda greičiau ir švariau išskalbti.

 

Muilo gamybos šaknys

 

Pirmasis rašytinis šaltinis apie muilo gamybą nukelia į 2800 m. pr. Kr., į Babiloną, kurio gyventojai atrado pagrindinį muilo gaminimo principą – riebalus, verdamus su pelenais ir vandeniu. Čia muilas daugiausia buvo naudojamas tekstilės pramonėje. Eberso papiruse, kuris parašytas Egipte 1550 m. pr. Kr., pasakojama, kaip riebalai maišomi su šarminėmis druskomis tam, kad būtų išgauta į muilą panaši medžiaga, naudojama nuo skausmo, odos ligų profilaktikai ir praustis. Senovės graikai mokėjo praustis ir be muilo: jie naudodavo vandenį, molio gabalėlius, pemzą, smėlį, pelenus ir tik nusiprausę kūnus išsitepdavo aliejumi. Vis dėlto Klaudijus Galenas, žymus II a. gydytojas, rekomendavo prausiantis naudoti muilą kaip patikimą priemonę, apsaugančią nuo odos ligų. Senovės romėnai prausdavosi kūnus trindami abrazyvinėmis medžiagomis, tokiomis kaip smėlis arba pemza, vėliau specialiomis lazdelėmis nubraukdavo visus nešvarumus. Neilgai trukus visoje Romos imperijoje išpopuliarėjo muilas – Pompėjos miesto, kuris 79 m. buvo užlietas lavos po Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo, liekanose rasta visa muilo gamykla. Senovės germanų ir galų tautos maišydavo pelenus su gyvulių taukais ir gautu muilu dekoruodavo plaukus.

 

Šiuolaikinio muilo pradžia

 

Arabų chemikai pirmieji muilo gamybai pradėjo naudoti augalinės kilmės riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių aliejų, aromatinius aliejus, tokius kaip čiobrelių, ir šarmą. Nuo VII a. pradžios toks muilas buvo gaminamas Nabluse, Kufoje ir Basroje. Muilas buvo kvepiantis ir spalvotas, taip pat buvo siūlomas kietas arba skystas muilas, specialus muilas skustis. VIII a. Italijoje ir Ispanijoje buvo plačiai gaminamas ir naudojamas muilas iš ožkų taukų ir bukų medžių pelenų, o prancūzai pirmieji pradėjo naudoti alyvuogių aliejų. 1200 m. Marselis Prancūzijoje ir Savona Italijoje tapo pagrindiniais muilo gamybos centrais, kuriuose buvo siūlomi specialūs kvapieji muilai voniai, skustis, plaukams trinkti bei skalbti.

 

Iki šių dienų

 

Nuo XVI a. jau visoje Europoje buvo visuotinai pereita prie muilo gamybos iš augalinių aliejų, o ne gyvulių taukų. Tačiau visuomenę vis dar reikėjo šviesti ir aiškinti, kad nuo higienos sąlygų ir švaros priklauso sveikatos būklė, taip raginant žmones dažniau praustis ir tam naudoti muilą. XVIII a. pabaigoje, kai rankų darbą ėmė keisti mašinų pramonė, muilas tapo prieinamesnis ir vargingiau gyvenantiems žmonėms. Didžiulį postūmį muilo gamybos istorijoje padarė prancūzų chemiko Nikolo Leblanko užpatentuotas išradimas, kaip iš valgomosios druskos išgauti sodos karbonatą, kuris naudojamas muilui gaminti.

 

Natūralaus muilo sugrįžimas

 

Deja, norint išgauti pigesnių ir paprasčiau pagaminamų muilų, jų gamybai pradėta naudoti daug sintetinių medžiagų ir chemikalų, kurie produktams suteikia tokį aromatą, kokiam sunkiai atsispiria vartotojai. Šiandien, kai vėl atsisukama į gamtą, žmonės namuose pradėjo ne tik dažniau gaminti maistą ir kosmetikos priemones, bet ir lydyti savo muilą. Įmaišant nerafinuotų aliejų, kvapiųjų eterinių aliejų, gėlių žiedlapių, kitų natūralių medžiagų, kiekvienas gali susikurti muilą, kuriuo prausiantis nekenkiama sveikatai.

 

Muilo receptas

 

Natūralios kosmetikos arba specializuotose muilo parduotuvėse įsigyti muilo bazės ir pasitelkti vaizduotę norint pagaminti dailų ir aromatingą muiliuką.

 

JUMS REIKĖS

 

  • 100 g muilo bazės
  • Šaukštelio aliejaus: alyvuogių, migdolų, sezamų, simondsijų, taukmedžių
  • 10 lašų eterinio aliejaus: arbatmedžių, levandų, bergamočių, apelsinų, kvapiųjų kanangų
  • 3 šaukštelių kosmetinio molio: žaliojo, baltojo, gasulo
  • 4 šaukštelių rupių priedų: avižinių dribsnių, medetkų arba ramunėlių žiedlapių, smulkintos apelsino arba citrinos žievelės
  • 3 šaukštelių medaus, tirpiosios kavos arba pieno miltelių
  • Trečdalio šaukštelio sausų dažų

 

GAMINIMAS

 

Priedai turėtų sudaryti ne daugiau kaip 15 % visos muilo masės.

Muilo bazę išlydyti ir supilti pasirinktus aliejus. Mišiniui vėstant sudėti patinkančius priedus, supilstyti į formeles ir dėti į šaldytuvą sustingti.