Moteriškumo mokytoja, dailininkė, šokėja, asociacijos „GAJA moterims“ vadovė ir knygos „Aš ir mano katė“ autorė Neringa Jagelavičiūtė- Teišerskienė (26 m.) sako seniai turėjusi užmojį, kurį garsiai ištarė tik praėjus penkeriems metams nuo veiklos pra-džios: „Laiminga moteris – laiminga tauta.“ Žodžiai glostantys širdį. Tik ramybės neduoda klausimai: kam to moteriškumo mokytis ir kaip tą laimės paukštę sugauti?

Ką vadinate moteriškumu? Ar moteriškumą galima apibrėžti?
Tikrasis moteriškumas yra pajauta, kuri plaukia iš kiekvienos moters savitumo, todėl jo apibendrinti neįmanoma. Moteriškumas man – tai gebėjimas būti savimi ir tuo buvimu džiaugtis, išdrįsti jį sau leisti, juo dalytis. Moteriškumas – tai tobulumas. Tik ne toks, kokį jį paprastai vaizduoja visuomenė, kai nuolat turi būti kažkuo. Tobulumas yra tiesiog moters unikalumas. Jei moterys patikėtų, kad jos jau yra nuostabios, pasaulis labai pasikeistų – taptų darnesnis ir taikesnis.

Kaip atrasti savo moteriškumą, nuo ko pradėti?
Kas ieško, tas randa. Moteris yra moteriška, kai ji jaučiasi graži. Tuomet iš jos sklinda gyvas, nesuvaidintas moteriškumas. Tikro, amžino grožio paslaptis – meilė sau tokiai, kokia esi. Toks požiūris nenukrenta iš dangaus. Moteriškumas turi tapti gyvenimo būdu, kitu atveju tik vaidinsime nesibaigiančiose pjesėse vaidmenis, kuriuos mums diktuoja kiti. Nuolat mėginti kam nors prilygti yra be galo sunku, o būti savimi labai lengva, tik reikia prie to priprasti.

Ar moterys jau išsilaisvina?
Manau, moteriškumas iš tiesų atgimsta. Šie procesai vyksta pasauliniu mastu, požymius pastebiu ir Lietuvoje. Moteriškumo paieškos tikrai vyksta, ir tai džiugina. Tai – didžiulių permainų pradžia.

Kas Jums padėjo atrasti savo moteriškumą?
Šokis ir bendrystė su moterimis. Šokis, beje, visai nėra lengvas dalykas. Tai – labai rimta praktika, ir ji sukurta būtent moteriai. Moterys šoko nuo neatmenamų laikų, šokis buvo daugelio gyvenimo virsmų (mergaitės brandos, ištekėjimo, gimdymo) dalis, tik įsigalėjus loginiam mąstymui, jis „nugrūstas“ į kampą kaip nereikšmingas užsiėmimas. Šių laikų moteris nuolat balansuoja ant bedugnės krašto – tarp begalybės pareigų ir ilgesio išgyventi tikrąjį moteriškumą (jis pasireiškia noru būti patrauklia, seksualia, charizmatiška). Man šokis padeda šį tikrąjį moteriškumą susigrąžinti, patirti vis dažniau ir paversti jį savo kasdienybės puošmena.

Bet pilvo šokis daugeliui moterų nepriimtinas, mat pilvą reikia rodyti, ir dar ne visada tobulą…
Nepriimtinas tik šokio įvaizdis, kurį spėjo sugadinti Vakarų kultūra. Taip, kartais moterys išsigąsta. Bet bijome tik to, ko nepažįstame. Jei yra didžiulis noras, užteks ir drąsos peržengti vidines užkardas. Šokti gali kiekviena moteris, nepaisant amžiaus, profesijos ir kūno sudėjimo. Šio šokio pavadinimas nėra tikslus ir visiškai neatspindi esmės. Pilvo šokio terminą „išrado“ prancūzai. Man norisi šį šokį išteisinti. Moterys nuo seno šoko tarpusavy, tai buvo moterų bendravimo būdas ir ritualų dalis. Jame yra sakralumo, kurį ne visada apčiuopiame žvelgdami paviršutinišku žvilgsniu.

Ar moteriškumas, jo raiška su amžiumi kinta?
Skirtingu gyvenimo laikotarpiu skirtingos ir gyvenimo patirtys. Tačiau moteriškumas yra būsena, o ne amžius. Moteris visada gali jaustis moteriška ir mylėti save, tada ir tik tada ji bus mylima ir laiminga. Geriausia, kai moteris ne išgirsta ar perskaito, kas yra moteriškumas, o pajaučia pati, patiria tai tiesiogiai. Dėl to mano užsiėmimuose didelę reikšmę turi ne tik pašnekesiai, bet ir meditacija, šokis, piešimas.

Daug kalbate apie meilę sau, apie moterį kaip nuostabų tvarinį. Ar susigyvenus su tokiomis mintimis nėra grėsmės tapti pasipūtusiomis savimylomis?
Būtina skirti savanaudiškumą ir natūralią meilę sau. Pavyzdžiui, žydi gražuolė vyšnia. Ji visa pulsuoja meile sau, meile gyvenimui. Ji ir žydi iš meilės. Mums nė į galvą neateitų apie medį taip pasakyti: „toji vyšnia – tikra pasipūtėlė.“ Kuo kalta moteris? Kartą grįžusi prie savo ištakų, prigimtinio moteriškumo, moteris žydi kaip tas medis – tiesiog švęsdama gyvenimo stebuk-lą. Kadangi pati esu be galo laiminga, praktikuodama šį gyvenimo būdą, dalijuosi juo su kitomis moterimis. O grėsmės, apie kurias kalbate, įmanomos tik tada, kai nežinome tikrų dalykų. Todėl ir sakau, kad pasaulis taptų gražesnis, jei moteris pagaliau pamiltų save iš tikrųjų.

Vis dėlto kaip dėl išorės? Ar paneigiate ir tokias nusistovėjusias moteriškumo kulto išraiškas, kaip aukštakulniai, raudoni lūpų dažai ar perlų vėrinys? Juk tai klasika! XVII a. Prancūzijoje moterims netgi buvo uždrausta gundyti vyrus avint aukštakulniais.
Neneigiu nieko. Aš teigiu tikrąjį moteriškumą. Kadaise avėjau aukštakulnius ir buvau laiminga. Jei kokią dieną panorėčiau pasidažyti lūpas raudonai, taip ir padaryčiau! Mano kosmetika – tai lūpų balzamas ir lūpdažis. Šiandien man to pakanka. Žmogaus laisvė rinktis. Svarbiausia – klausytis savęs ir būti savimi.

Ar esate natūralistė?
Taip. Ekologija – mano gyvenimo būdas. Visomis prasmėmis – nuo buitinės iki dvasinės.
Visgi apie moteriškumą turbūt daugiausia susimąsto moterys, vienaip ar kitaip nukentėjusios nuo vyrų, t. y. įskaudintos, paliktos ar pan., ir dėl to praradusios pasitikėjimą savimi, pasiju-tusios negražiomis?
Nebūtinai. Mano seminarus lanko įvairiausio amžiaus, profesijų moterys. Ir tai nenuostabu, nes šokis yra mus vienijanti veikla, mūsų moteriškumo šventė. Aš ir pati moteriškumo studijomis susidomėjau ne dėl kokių sukrėtimų, o dėl to, kad jaučiau – tai mano laimės raktas, per šokį galėsiu atrasti save.

Kokia moteris Jums yra autoritetas?
Labiausiai įkvepiantis pavyzdys yra mano mama. Ji nuo pat mano užsiėmimų pradžios šoka su manimi. Tai – mūsų moteriškos draugystės dalis. Man mama yra akivaizdus įrodymas, kad moteris jauna, laiminga ir graži gali būti visada, nepaisant amžiaus. O paauglystėje mano autoritetas buvo istorinė asmenybė – Kleopatra – moteriškos galios ir išminties simbolis.

Ar ateina į Jūsų šokių užsiėmimus vyrų?
Ne, aš mokau tik moteris.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti pasauliui?
Mylėti save, artimuosius ir gyvenimą, nes tai prasmingiausia, ką galime šioje Žemėje nuveikti!

Simona Motužytė