Žinau, kai kurios iš nuobodulio mirštančios namų šeimininkės, žiūrėdamos kvailus meksikietiškus serialus, alpsta iš pavydo ir svajoja, kad jų gyvenimas nors šiek tiek būtų panašus į melodramatišką filmą. O aš nuo mažens svajoju, kad mano meilės istorija būtų panaši į pasaką. Tačiau viskas išėjo atvirkščiai.

Būsiu atvira ir prisipažinsiu, kad grožiu nesiskundžiu. Jau mokykloje pastebėjau, kad traukiu berniukų akis, kad galiu rinktis bet kurį, su kuriuo norėčiau draugauti. Galvojau, kad mano grožis garantuos sėkmingą santuokinį gyvenimą, deja… Nors iš pradžių viskas ir atrodė kaip iš pasakos – pradėjau draugauti su šauniausiu mokyklos vaikinu, kuris buvo nepaprastai gražus, sportiškas, protingas ir mane labai mylėjo. Tai buvo ideali paaugliška meilė, deja, jis turėjo turtingus tėvelius, kurie norėjo, kad jo protas ir gabumai po mokyklos būtų puoselėjami ne Lietuvos, o prestižiniame Anglijos univeristete. Likau čia su sudaužyta širdimi. Ne, iš pradžių mes nė nemanėme skirtis, gana dažnai susirašinėdavome, kartais pasikalbėdavome telefonu. Tačiau jaučiau, kad mane kuo toliau, tuo labiau ėda nerimas dėl to, ką veikia mano mylimasis. Nujaučiau, kad merginų dėmesio jam netrūksta. Iš tų nervų visai praradau apetitą, mane dažnai pykindavo, susirgau mažakraujyste, kankino nemiga, todėl dienomis vaikščiodavau kaip zombis. Nusprendžiau, kad taip ketverius, o gal daugiau, jei jis nuspręs studijuoti magistrantūroje, metus kankintis beprasmiška ir plyštančia širdimi jam pranešiau nutraukianti mūsų santykius.

Stačia galva pasinėriau į mokslus, tačiau kunkuliuojančiame studentiškame gyvenime taip pat nelikau be stipriosios lyties dėmesio. Po kurio laiko pradėjau draugauti su vaikinu iš to pačio fakulteto. Jis mane labai mylėjo, tiesiog dievino. Deja, mūsų santykiai šiuos trejus draugystės metus nebuvo idealūs – nors jis buvo už mane vyresnis, bet niekur nedirbo, tad aš vargais negalais derinau studijas su darbu. Turėdama daugiau pinigų dažnai apmokėdavau mūsų sąskaitas kavinėse, pirkdavau kino teatro bilietus ir panašiai. Nors kvaila pyktis dėl pinigų, tačiau nuolatiniai barniai ir jo nenoras prisiimti atsakomybę mane išvedė iš kantrybės ir pareiškiau, kad noriu skirtis. Keletą dienų neatsiliepiau telefonu, nors trumposiomis žinutėmis vaikinas maldavo persigalvoti, žadėjo susirasti darbą ir viskuo mane aprūpinti. Vis dėlto sprendimą pakeisti nuomonę lėmė kitas dalykas – nėštumo testas. Pranešiau vaikinui, kad laukiuosi. Jis pasiūlė nedelsiant susituokti. Taip ir padarėme. Deja, vestuvės nieko nepakeitė. Gavusi bakalauro diplomą dirbau visu etatu, o mano brangiausiasis vis nesėkmingai bandė baigti studijas, taigi išlaikiau ne tik mudu, bet ir mums gimusią dukrytę. Nors vyras šiek tiek padeda prižiūrėti vaiką, greitai įsitikinau, kad visose kitose srityse jis tikras nevykėlis: nei klozeto bakelio pataisyti nemoka, nei automobiliui ratų pakeisti nesugeba. Kad nors lovoje ką nors sugebėtų! Po dukros gimimo mūsų seksualinis gyvenimas visiškai išblėso, o juk esu jauna graži moteris, turinti savo poreikių…

Taigi nenuostabu, kad vieną šiltą vasaros vakarą, švęsdami firmos gimtadienį užmiesčio sodyboje su pirtele, šiek tiek padauginusi alkoholio pasidaviau išvaizdaus kolegos gundymams ir permiegojau su juo. Ėmėme susitikinėti reguliariai, tačiau mus sieja tik žvėriškai geras seksas. Nematau jame nei potencialaus tėvo savo dukrai, nei savo gyvenimo vyro. Tiesa, jis yra nevedęs, todėl kartais po aistringo nuotykio prakalba apie tai, kad mesčiau nevykėlį sutuoktinį, kuris net darbo susirasti nesugeba, kad galėtume gyventi kartu, jis pasirūpintų manimi su vaiku, bet…

Kartą iš automobilio bagažinės imant dukros vežimėlį beviliškai įstrigo ratai, o pro šalį ėjęs vyriškis pasiūlė savo pagalbą. Susipažinome ir po kiek laiko šnekučiuojantis pamaniau, kad jo bruožai man kažkur matyti. Išsiaiškinome, kad jis – buvęs geras mano vaikystės draugas, dabar gyvenantis kaimynystėje. Pakviečiau jį užsukti į svečius ir taip susidraugavome. Jį pamėgo ir mano vyras, nors kartais kiek pavydėdamas pykdavo, kad kaimynas turi tokias auksines rankas – jam nieko nereiškė atėjus ir pamačius paklypusius durų vyrius paprašyti įrankių ir juos sutaisyti, taip pat jis suremontavo sudegusią orkaitę, o kai kartą mano automobilis sankryžoje užgeso ir kategoriškai atsisakė užsivesti, žinojau, kad reikia skambinti ne vyrui, o kaimynui. Ir buvau teisi. Sykį jam taip pas mus svečiuojantis, kai vyro namuose nebuvo, mes pasimylėjome. Svarsčiau, galbūt šis vaikystės draugas yra tas vienintelis. Tačiau šaltas protas atmetinėjo šią hipotezę – nors darbštus, geras ir rūpestingas, turėjo nemažai trūkumų. Visų pirma buvo vargais negalais baigęs pagrindinę mokyklą, neišsilavinęs, o aš jau neakivaizdžiai baiginėjau magistrantūros studijas. Be to, jis nuolat vilkėjo treningu, gliaudydavo ir spjaudydavo saulėgrąžas, keikdavosi, po kiek laiko sužinojau, kad turi priklausomybę azartiniams lošimams – daugumą savo pinigų palieka kazino. Reikia pripažinti, kad tai tikrai neidealaus vyro paveikslas…

Mano gyvenimo istorija dar nebūtų taip komplikuota, jei ne neseniai sutikta iš užsienio grįžusi mano pirmoji gyvenimo meilė. Netikėtai susidūrėme gatvėje ir jis karštligiškai maldavo su manimi susitikti pasikalbėti. Gurkšnojant brendį kavinėje jis prisipažino, kad pirmi metai po mūsų išsiskyrimo jam buvo siaubingi ir tik geras draugas jį išgelbėjo nuo savižudybės. Vėliau jis ėmė kaip pašėlęs susitikinėti su įvairiomis merginomis, ieškodamas mano pakaitalo, kurio taip ir nepavyko rasti. Prašė kaip nors ištrūkti savaitgaliui, kurį galėtume praleisti tik dviese, kad įsitikintume, ar mūsų jausmai dar gyvi, ar jų nepakeitė laikas ir skirtingos gyveno patirtys. Sėdžiu ir tiesiog virpu iš susijaudinimo, nežinau, ką daryti. Kodėl gyvenimas negali būti tiesiog lengvas ir paprastas?

Monika