Gimimo žymėms nuo seniausių laikų priskiriamos magiškos ir mistiškos reikšmės. Kai kuriose pasaulio kultūrose jos net siejamos su reinkarnacija. Tai reiškia, kad jos tam tikra prasme yra susijusios su žmogaus ankstesniaisiais gyvenimais.

 

"kūno žymės"

JAV Virdžinijos universiteto tyrėjas dr. Jimas Tuckeris, tęsdamas kito mokslininko, dr. Iano Stevensono, pradėtus 210 vaikų tyrimus, teigia, kad gimimo žymės iš tiesų yra susijusios su praėjusiais gyvenimais.

 

Kai kurie žmonės mano, kad gimimo žymės atsiranda dėl fizinio smurto, kurį vaikas patiria dar būdamas motinos įsčiose, arba dėl traumų, kurias asmuo patyrė praėjusiame gyvenime. Kai kuriose pasaulio kultūrose mirusiųjų kūnai gali būti net specialiai ženklinami, kad gyvieji galėtų juos atpažinti, kai prisikels kitame gyvenime.

 

Kai kuriomis istorijomis net sunku patikėti. Pavyzdžiui, ta, kurioje pasakojama apie pagyvenusią moterį iš Tailando, kuri savo šeimos nariams pasakė, kad po mirties įsikūnys į berniuko kūną. Kai senolė mirė, jos duktė įmerkė pirštą į baltą pastą ir ant kaklo nugaros pusėje nubrėžė vertikalų brūkšnį.

 

Netrukus toji pati duktė pagimdė berniuką, kuris turėjo stebėtinai panašią gimimo žymę, kaip tą, kurią ji išpaišė ant velionės kūno. Kai berniukas paūgėjo, jis pradėjo savintis mirusios močiutės daiktus, teigdamas, kad visa tai priklauso jam.

 

Ši istorija skamba dirbtinai? Tačiau, anot dr. J. Tuckerio, tokių yra begalė. Gali būti, kad tai yra vienas iš nedaugelio tikrų įrodymų, kad reinkarnacija iš tikrųjų egzistuoja.

 

Antroji istorija apie moterį, turinčią išskirtinę gimimo žymę ant kūno, taip pat skatina susimąstyti. Amerikietė tekstų apie madą rašytoja, interneto dizainerė Mari Santos prisipažino, kad kairėje nugaros pusėje turi gimimo žymę, primenančią didelę kraujosruvą. Ypač didelė ir ryški ši žymė atrodė vaikystėje. Tačiau vaikams rūpi daugybė kitų dalykų, o ne stovėti priešais veidrodį ir apžiūrinėti savo nugarą, todėl problemų tuomet ji dar nekėlė.

 

Tačiau viskas pasikeitė, kai vieną vasarą mergaitė nusprendė lankyti plaukimo pamokas. Kiekvieną kartą apsivilkusi maudymosi kostiumėlį ji sulaukdavo klausimų: „Kas tai nutiko?“, „Ar tau viskas gerai?“. Kartais tie klausimai išgąsdindavo ir priversdavo sunerimti ne tik tą, kuris klausdavo, bet ir ją pačią. Galbūt ji iš tikrųjų susižeidė? Paskui staiga prisimindavo, kad viskas dėl gimimo žymės ir pajusdavo gėdą ir palengvėjimą.

 

Mama Mari sakydavo, kad nereikia jaudintis dėl tos dėmės. Ji sakydavo, kad ta žymė yra unikali, nors vaikystėje Mari sunkiai sekėsi suprasti, kuo ji tokia unikali. Vyresnėse klasėse mergaitė dažnai meluodavo, kad žymė atsirado per nelaimingą atsitikimą, mokantis važiuoti riedlente arba čiuožti su pačiūžomis. Pameluoti atrodė lengviau negu sakyti tiesą. Nors bėgant metams, gimimo žymė šiek tiek išbluko, tačiau kitaip nei nubrozdinimai bei kraujosruvos, patirtos sporto metu, ji niekada visiškai neišnyko ir nesugijo. Galiausiai mergina jau nebegalėjo teisintis, kad žymė atsirado dėl sporto traumų.

 

Kaip ir daugelis paauglių, taip ir Mari norėjo atrodyti nepriekaištingai, būti apsėsta gražaus ir liekno kūno kulto. Gimimo žymė ant nugaros varė ją į neviltį, sumažino jos pasitikėjimą savimi. Mari stengėsi nuolatos ją slėpti – dėvėjo kūną dengiančius drabužius, kuklius maudymosi kostiumėlius.

 

Mari planavo, kad tuomet, kai jai sueis 18 metų, ji gimimo žymę paslėps po tatuiruote. Ji domėjosi pačiais įvairiausiais gimimo žymių naikinimo metodais. Svajojo, kada nors išbandyti lazerio procedūras. Ieškodama informacijos Mari išsiaiškino, kad jos gimimo žymė priskiriama mongoliškos dėmės tipui. Gimimo žymė – tai pigmentinių ląstelių sankaupa odoje. Pagaliau ji pasijuto ne vieniša. Internete aptiko kūdikių nuotraukų, kurie gimė su didesnėmis, mažesnėmis gimimo žymėmis, kai kurios iš jų atrodė lyg vaiko kūnelis būtų aptaškytas akvareliniais dažais.

 

Toliau beieškodama informacijos mergina aptiko seną legendą apie mongoliškas dėmes arba mėlynuosius apgamus. Legendoje pasakojama, kad kai kurios sielos ne taip nori atgimti kaip kitos. Kai kurios iš jų taip stipriai priešinasi, kad atgimimo dievas turi prievarta ištraukti kūdikius į dienos šviesą, palikdamas ryškias žymes ant naujagimio odos. Kuo didesnė gimimo žymė, tuo labiau siela kovojo. Perskaičiusi šią legendą Mari Santos nurimo: pagaliau jos žymė turėjo istoriją, ji daugiau nebebuvo tiesiog atsiradusi iš niekur.

 

Mari nustojo gėdytis ir slėpti savo gimimo žymę po marškinėliais ir kitais uždarais drabužiais. Mari Santos nepasidarė tatuiruotės, nors kartais apie ją vis dar pamąsto. Ji patikėjo gražia legenda ir ji jai suteikė stiprybės. Iš tiesų jos siela tokia ir buvo: užsispyrusi ir atkakli, pasiryžusi kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Jeigu jai buvo gerai pomirtiniame pasaulyje, tai savaime suprantama, kodėl ji taip priešinosi gimimui. Gimimo žymė nuo šiol nebebuvo tik beprasmis randas – tai buvo kovos ženklas, priminimas džiaugtis gyvenimu ir didžiuotis tuo, kuo esi.