„Kaip gražu miške vasaros laike“, – dainavo maestro V. Kernagis, nepamiršdamas paminėti ir ten tykančių pavojų. Kad ir koks raminantis ir atpalaiduojantis būtų pasivaikščiojimas žaliuojančiame miške, nuotaiką dažnai kiek sugadina įvairūs, skaudžiai geliantys vabzdžiai. Juk čia knibždėte knibžda skruzdėlių, uodų, erkių, vapsvų, širšių, upinių mašalų, gyvulinių musių, liaudyje vadinamų „bimbalais“, „sparvomis“, gyliais, akliais, spangiais, ir kitų gyvių.

 

Vabzdžiai veisiasi ir kiaušinius peri vėsiose, drėgnose ir pavėsingose vietose, todėl miškuose jie skrenda būriais. Einant į mišką, reikia ne tik nepamiršti pačios stipriausios apsaugos nuo vabzdžių ir vabalų, bet ir tinkamai apsirengti, kad kuo mažiau nuogo kūno būtų atidengta.

 

Dažnas pamiršta, kad Lietuvos miškuose reikėtų saugotis ir gyvačių. Kemsynuose ir krūmynuose pasislėpusi gali snūduriuoti vienintelė nuodinga Lietuvoje gyvatė Angis. Užkliudytos gyvatės gelia nedelsiant, todėl į mišką keliauti reikia apsiavus tinkama avalyne, guminiais batais. Ir per daug neužsisvajoti. Įkąsti gali ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas lygiažvynis žaltys, nors jo įkandimas nėra toks pavojingas kaip angies.

 

Miške reikia visada būti budriems. Nuslydus nuo šlaito, užkliuvus už išsiraizgiusių pažemėje medžių šaknų nesunku stipriai susižeisti. Įmanoma, susitikti su laukiniais žvėrimis ar sulaukėjusiais šunimis. Galima netyčia paragauti nuodingų uogų ar augalų, ar prisirinkti sveikatai didelį pavojų keliančių grybų.

 

Gryname ore greičiau išalkstama. Dažnam kyla pagunda susikurti laužą, prie kurio galima sušilti ir ką nors išsikepti. Tačiau miškuose reikėtų tai daryti dar atsargiau nei savame kieme ar sode. Laužą kurti galima tik jau esančioje laužavietėje. Prieš išvykstant, laužą visada reikia tinkamai užgesinti, kad nekiltų gaisro pavojus.