Kartais atrodo, kad mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius skiria labai maža riba. Vieni tiki tuo, kad mirusieji gali susisiekti su gyvaisiais, kiti – griežtai tą neigia. Kartais nutinka taip, kad mirusiųjų žinutės būna pranašiškos ir nuspėja gyvojo ateitį. Mokslininkai tokiu gyvųjų ir mirusiųjų ryšiu netiki, tačiau žmonių pasakojimai verčia susimąstyti.

 

kelias anapus

Skambučiai iš kito pasaulio

 

XX a. pradžioje garsusis išradėjas Tomas Edisonas mėgino išrasti telefoną, kuriuo gyvieji galėtų susisiekti su mirusiaisiais. Deja, jam nepasisekė. Anglijoje ir JAV atliktipanašūs bandymai maždaug 1940-aisiais taip pat nepavyko.

 

Buvo atvejų, kai žmonės su mirusiais pasikalbėdavo ir paprastu telefonu. Amerikietė Valerija labai liūdėjo dėl savo vyro mirties ir niekaip negalėjo su ja susitaikyti. Moteris ištisas dienas gulėjo lovoje, nenorėjo su niekuo bendrauti. Po mėnesio tokio kankinimosi, suskambo telefonas ir Valerija atpažino savo mirusios senelės balsą, kuris liepė keltis ir gyventi toliau. Vėliau moteris prisipažino, kad šis skambutis ją įkvėpė naujam gyvenimui, tačiau pati nesuprato, ar tai buvo tikra, ar tik iliuzija, o gal sapnas. Valerija prisimena, kad senelės balsas atrodė labai labai toli.

 

Aktorės Idos Lupino tėvas mirė Londone per Antrąjį pasaulinį karą ir nespėjo pareikšti savo paskutinės valios. Po pusės metų jis susisiekė telefonu su dukra ir papasakojo apie slaptavietę, kurioje laikė savo dokumentus. Mirusiojo nurodytoje vietoje iš tiesų buvo rastas testamentas.

 

Sulaukę netikėtų skambučių iš mirusių artimųjų žmonės teigia, kad jų balsai būna visiškai tokie patys kaip tada, kai jie dar tebegyveno. Skambinantys iš kito pasaulio vartoja savo kalbėsenos manieras, švelnius žodžius, kurie jiems būdavo įprasti. Atsiliepęs žmogus būtent iš kalbėjimo manieros ar tam tikros frazės supranta, kad skambina mirusysis. Dažniausiai toks skambintojas kartoja vieną frazę ar sakinį ir nereaguoja į atsiliepusiojo žodžius. Paprastai pokalbis nutrūksta, kai ragelį padeda atsiliepęs žmogus.

 

Mirusieji sapnuose

 

Sakoma, kad mirusieji žmonės sapnuojami tada, kai nori žūtbūt kažką pranešti. Tikima, kad tai, ką mirusysis sako sapne yra tiesa ir tikrai išsipildys, nes jie yra ateities pasiuntiniai. Marija iš JAV galėtų tai patvirtinti.

 

Jos tėvas mirė jai būnant vos 12 metų ir ji niekada jo nesapnuodavo. Kai jai suėjo 24 metai, mergina ruošėsi tekėti. Tačiau likus savaitei iki vestuvių, Marija susapnavo savo tėvą. Jis jai liepė netekėti už savo sužadėtinio numatytą dieną, nes vestuvės pražudys juos abu. Mergina išsigando tokio mirusio tėvo patarimo ir nusprendė, kad derėtų vestuves atidėti vėlesniam laikui. Būsimas vyras buvo nepatenkintas, tačiau sutiko. Pasirodo, restoranas, kuriame turėjo būti švenčiamos vestuvės, užsidegė. Laimei niekas nenukentėjo, jame buvo nedaug žmonių, visi spėjo išsigelbėti. Marija iki šiol dėkoja pranašiškam mirusio tėvo pasirodymui sapne, nes jos vestuvės galėjo virsti paragaru, o jauna šeima – žūti.

 

Mirusio tėčio globą pajuto dar viena moteris, vardu Jolanta. Sapnas buvo gražus, tėvas rūpestingai patarė dukrai kuo greičiau nueiti pas gydytoją išsamiems tyrimams. Jolanta neabejodama nuėjo pas gydytoją – jai diagnozuotas vėžys. Laimei, liga buvo aptikta pačioje pradžioje ir moteris sėkmingai pasveiko. Iki šiol ji dėkinga mirusio tėvo pasirodymui sapne.

 

Žinoma, yra ir kita mirusiųjų sapnavimo pusė. Ne vienas žmogus yra pasakojęs, kad sapnuoti mirusį ir dar kažkokį gyvą žmogų yra labai blogas ženklas. Tai gali reikšti, kad mirusysis atėjo išsivesti gyvojo į savo pasaulį. Džeinė iš Amerikos pasakoja, kad susapnavo savo mirusį senelį ir savo sūnėną, besišnekučiuojančius ir geriančius arbatą. Maždaug po mėnesio, sūnėnas žuvo autoavarijoje.

 

Spiritizmo eksperimentas

 

Mokslininkai mano, kad spiritizmo seansų metu veikia idomotorinis efektas, kai raumenys susitraukia veikiami žmogaus minčių.Net garsusis Dmitrijus Mendelejevas tikino, jog spiritizmo fenomenas remiasi nesąmoningais raumenų judesiais. Tai patvirtinta ir daugybe eksperimentų.

 

1973 metais Toronto mokslininkų ir studentų grupė nusprendė atlikti bandymą. Jie sukūrė fiktyvią praeityje gyvenusią asmenybę, aprašė jos išvaizdą, pomėgius, gyvenimo būdą. Surengto spiritizmo seanso metu buvo bandoma iškviesti būtent šios fiktyvios asmenybės dvasią. Mokslininkams pavyko pabendrauti su savo sukurta asmenybe. Jie pateikė išvadą, kad dėl kylančių minčių, idėjų ar įtikėjimo įvyksta pasąmoningi raumenų mikrojudesiai. Jų dėka judinama adata arba smaigalys ir žmogus įsivaizduoja, kad bendrauja su dvasia.

 

Tačiau mokslas, ne visada gali paaiškinti antgamtiškus dalykus keliais eksperimentais. Vieno psichologo praktikoje pasitaikė įdomus atvejis. Jauna mergina kasdien atlikdavo spiritizmo seansą ir kalbėdavosi su savo mirusia mama. Jai taip buvo lengviau iškęsti jos netektį. Jeigu nors vieną dieną su mama ji nepasikalbėdavo, jai pasidarydavo bloga, smarkiai iš nosies tekėdavo kraujas. Vieną vakarą užmezgus ryšį su mama, ji dukrai patarė kreiptis pagalbos ir nebeužsiiminėti šiais ritualais. Laimei, mergina paklausė patarimo. Nebeužsiėmė kasdieniais seansais, atsikratė lentos, pradėjo melstis. Maždaug po savaitės negalavimai išnyko.

 

Seni prietarai

 

  • Nuo senų laikų tikima, kad mirusiajam būtina užspausti akis. Jei tai nebus padayrta, velionis gali pasiimti kažką iš artimųjų kartu į pomirtinį pasaulį. Taip pat atmerktos velionio akys reiškia ryšį su kitu pasauliu. Atviromis akimis atsidūręs pomirtiniame pasaulyje numirėlis tarsi žvelgė į gyvųjų pasaulį.
  • Žiloje senovėje žmonėms vaidendavosi savo gyvybę patys atėmę artimieji. Jeigu velioniai ramiai neišeidavo ir trukdydavo gyviesiems, būdavo iškasamas kapas, nupjaunama velionio galva ir padedama šalia kojų. Po tokio ritualo mirusiojo dvasia liaudavosi vaidenusis.
  • Archeologai tikina, kad senovėje žmonės mirusiųjų kapus apkraudavo akmenimis, kad šie ramiai ilsėtųsi ir nesusisiektų su gyvųjų pasauliu. Anais laikais net artimųjų dvasių buvo bijoma.
  • Jeigu per laidotuves šeimos narys užberia ant karsto saujelę žemės, tai traktuojama kaip visiškas ryšio nutraukimas su mirusiuoju. Manoma, kad tada mirusysis net nesapnuojamas.


Tai įdomu

 

  • Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius sukonstruotas ir jas fotografuojantis prietaisas. Auros fotografija suteikė galimybę užfiksuoti žmonių auras bei čakras. Šis metodas patvirtino faktą, kad egzistuoja siela. Rusų mokslininkui Konstantinui Korotkovui (Konstantin Korotkov) pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą.
  • Specialistų teigimu, siela telkiasi žmogaus širdyje. Kol ji plaka, siela nepalieka kūno. Tai patvirtina ir mokslininkų surinkti faktai. Apklausus žmones, kuriems buvo persodinta širdis, pastebėta, kad daugelio jų įpročiai, pomėgiai, netgi temperamentas ir charakterio savybės pasikeitė.