Kai kurie lietuviai tvirtina, kad neturėtume švęsti vakarietiškomis tradicijomis persmelktos šv. Valentino dienos. Juk turime savo protėvių – baltų pagonių meilės deivę Mildą (kitaip vadinama Aleksotą)! Galbūt lietuviai įsimylėjėliai pavasarines gėles, šokoladinius skanumynus dovanoti, raudonas širdeles klijuoti ir kitaip švęsti turėtų gegužės 13 dieną?

 

Milda – senovės lietuvių meilės ir piršlybų deivė. Kartais istoriniuose šaltiniuose ji vadinama Aleksota, pagal šventyklą Aleksote. Seniau lietuviai deivę ypatingai pagerbdavo visą balandžio mėnesį, vadintą Mildžiumi arba Mildviniu.

 

Netekėjusios merginos šią dieną pindavo pavasarinių gėlių vainikus ir nešdavo aukoti deivei. Tada krivaitis mesdavo tuos vainikus ant vaikinų. Vaikinas, ant kurio galvos užkrisdavo vainikas, pasižadėdavo vesti to vainiko pynėją.

 

Šią dieną kaimuose būdavo rengiama Mildos gegužinė, kurioje užsimezgė ne viena graži draugystė, netrukus pasibaigusi santuokiniais įžadais.

 

Senovės lietuvių deivę Mildą gaubia paslapčių šydas. Ypač dėlto, kad nėra patikimų duomenų apie šventyklų Vilniuje ir Kaune buvimą. Kai kurie mano, kad Milda stebėtinai panaši į likimo deivę Laimę ir didžiąją baltų deivę Ladą. Spėjama, kad deivė Milda galėjo būti kai kurių lietuvių rašytojų fikcija… Baltų deivę Mildą labiausiai išpopuliarino Juzefo Ignaco Kraševskio poema „Vitoldo rauda“.

 

Yra manančių, kad Milda buvo vyriausioji vaidilutė, kuri rūpinosi būsimųjų nuotakų pasirengimu šeimyniniam gyvenimui, mokė namų ruošos darbų ir žarstė patarimus kaip kurstyti namų ugnį.