Visais laikais pagarbią baimę kėlė nuodingosios gyvatės. Tų pačių gyvačių nuodai gali nužudyti ir išgydyti neišgydomas ligas, vėžį. Gyvačių nuodai naudojami kosmetologijoje, jų dedama į kremus nuo raukšlių. Įkandus nuodingajai gyvatei jau po kelių minučių pasireiškia sunkūs simptomai. Iš pradžių jaučiamas deginantis skausmas ir patinsta gyvatės įkąsta vieta. Tada staigiai krenta kraujo spaudimas arba ištinka paralyžius, prasideda vidinis kraujavimas. Nesuteikus pirmosios medicinos pagalbos, žmogus gali mirti.

 

Sunku patikėti, kad tokie stiprūs nuodai gali būti naudojami medicinoje. Gydomosios gyvačių nuodų savybės žinomos skirtingose, senosiose kultūrose.

 

Rytų Europos tautose reumatinius skausmus gydydavo tirpalu su angies nuodais, kamparu ir salicilo rūgštimi.

 

Kinijoje ir Indijoje tikima, kad gyvačių nuodai turi itin stiprių gydomųjų savybių. Vietinėje medicinoje plačiai naudojamos spiritinės ištraukos su visomis nuodingosiomis gyvatėmis. Tokie vaistai vadinami „gyvačių vynu“ ir skiriami gydyti įvairaus pobūdžio skausmus.

 

Persijos įlankoje, dabartinėje Irako teritorijoje chaldėjų genties kalba tas pats žodis reiškia ir gyvatę, ir gyvenimą.

 

Senovės Graikijoje gyvatės būdavo naudojamos gydymo ritualuose. Graikų mitologijoje šventomis laikytos gyvatės buvo laikomos Asklepijo šventykloje.

 

Biblijoje pasakojama, kad izraelitus dykumoje užpuolus gyvatėms, Dievas Mozę išmokė, kaip pasidaryti specialų gydymo įrankį – lazdą, ant kurios viršaus užtepti gyvatės nuodai. Kai lazda bus pakelta, tie, kuriems įgėlė, žiūrės į gyvatės atvaizdą ir bus išgydyti. Net ir šiandien mediciną simbolizuoja gyvatė, apsivijusi taurę.

 

Viduramžių žydų filosofas Mošė Maimonidas gali būti laikomas toksikologijos pradininku. Vienoje savo knygų M. Maimonidas aprašė gyvačių nuodingųjų dalių naudojimą gydyti raupsus ir vėžį.

 

1935 metais Deividas Izraelis Machtas parašė mokslinį darbą, kuriame įrodė analgetines gyvačių nuodų savybes.