Pavadinta meilės tremtine, šiuo metu Paryžiuje gyvenanti tarologė Lidija Staub nusijuokia, kad tokio „vargo“ palinkėtų visiems. Su vyru Šveicarijos diplomatu keliaudama po pasaulį ji turėjo progų susidurti ir iš arti pažinti daugelį paslaptingų tradicijų, dvasinių mokymų, kuriais rimtai domėjosi nuo ankstyvos jaunystės. Per visus tuos metus nepasikeitė turbūt vienintelis dalykas – Lidijos žavėjimasis taro kortomis.

 

   

Sakote, jog būrėja savęs nelaikote?

 

Nemėgstu žodžio „būrėja“, nes nieko neburiu. Tiesiog traukiu kortas ir jas interpretuoju. Kai žmogus turi klausimą, kortos yra priemonė, galinti pateikti atsakymą. Į kortas žiūriu kaip į įrankį, kaip į savęs pažinimo instrumentą. Dirbti su kortomis man dėl to ir patinka, kad jos tarsi veidrodis – leidžia pamatyti save tarsi iš šalies. Išdėlioju kortas ir matau, kokia yra situacija, ir kaip toje situacijoje atrodo žmogus. Dažnai negalime priimti racionalaus sprendimo, nes nematome savęs iš šalies, neregime platesnio vaizdo. Kaip tik dėl to ir klystame. Po to metų metus kankinamės, slegiami kaltės jausmo, draskomi abejonių… Kartais užtektų tik pamatyti, kaip visa tai atrodo iš šalies.

       

Rodos, ištraukti kortą ypatingų gabumų nereikia, bet suprasti, ką ji reiškia, tai jau tikra mįslė. Paveikslėlių ne tiek ir daug, o gyvenimiškų situacijų – begalė!

 

Svarbiausia mokėti stebėti ir pastebėti. Ši savybė tarologui tiesiog būtina ir ją galima lavinti. Tam nereikia jokių ypatingų pratybų. Pakanka skirti šiek tiek dėmesio tiems dalykams, kurių pastebėti nesate pratę. Pavyzdžiui, ar eidami gatve atkreipiate dėmesį į praeivių veidų išraiškas? Ar pastebite, kokia skirtinga žmonių eisena? Ar kada nors bandėte iš tolo stebėdami bendraujančius žmones suprasti jų santykių pobūdį? Ar mėginote nuspėti prieš jus kavą gurkšnojančio žmogaus mintis? Visi mes turime stipresnių ar silpnesnių psichologinių gebėjimų, ir tokius bei panašius dalykus galime suprasti. Išsiugdžius gebėjimą pastebėti, darosi paprasta suprasti žmogų, o tada – ir jo kortas.

   

Būrėjos tikina, kad kortos niekada nemeluoja. Ar tai tiesa?

 

Taip, tiesa. Kitas dalykas, kad jos kartais pasišaipo. Taip dažniausiai nutinka, jeigu kortos traukiamos iš paiko smalsumo. Tokiais atvejais iškrinta keisčiausi deriniai, kurių nesiseka logiškai susieti.

   

Vadinasi, ne visko kortų galima klausti?

 

Klausti galima visko su viena sąlyga, kad žmogui tai nuoširdžiai rūpi. Gyvenime sudėtingų situacijų pasitaiko gana dažnai: nesklandumai darbe, nesusipratimai su draugais, nesėkmės šeimoje, rūpesčiai dėl partnerių, vaikų, sveikatos, ateities planų ir t. t.

 

Jeigu žmogus neranda išeities, tuomet kortos gali jam padėti. Mat jos ne tik nurodo kliūtis, su kokiomis žmogus susidūrė, bet ir pasufleruoja išeitį, kaip iš keblios padėties būtų galima išsivaduoti. Jos pametėja idėją, nurodo vietą, laiką, skaičius, pateikia žmogaus ir jam svarbių asmenų psichologinius portretus, apibūdina ateities perspektyvas.

   

Ar būna, kad kortos parodo didžiulę grėsmę, kuri gali mirtinai išgąsdinti, bet ir nutylėti gali būti pavojinga?

 

Laikausi taisyklės nesikėsinti į dvi Dievo privilegijas – gimimo ir mirties klausimus. Visais kitais atvejais grėsmę nurodantys simboliai, pavyzdžiui, bokštas, mirtis, šėtonas, kardų devynetas ir dešimtukas, iš tikrųjų įspėja apie pavojus, bet tuo pačiu parodo, kaip būtų galima jų išvengti. Kartais neprireikia ieškoti gudraus sprendimo – pakanka aiškiai suprasti situaciją ir iš lėto, atsargiai pradėti ją keisti.

 

Tam, kuris traukia ir interpretuoja kortas, labai svarbu išlikti neutraliam ir objektyviam klausiančiojo atžvilgiu. Kaip tik dėl to verčiau nemesti kortų sau, nes būna per sunku nepasiduoti troškimui „pamatyti“ tai, ko nori, o ne tai, kas yra.

 

Kartais pajuokauju, kad čia, kaip ir medicinoje, svarbiausia nepakenkti. Šiuo atveju padeda nešališko stebėtojo pozicija – veikiu ne aš, o per mane.

   

Kitaip tariant, bendraujančiam su paslaptimi žmogui būtina vidinė švara? Kaip ją palaikote?

 

Kasdien medituoju. Skirti laiko sau tiesiog būtina, kad apsivalytume patys, kad susikurtume salelę, kurioje būtų aukštesnės vibracijos ir kurios harmonijos nepajėgtų paveikti plačioji aplinka. Kalbėdama apie poreikį atsiriboti, turiu omenyje ne būtinybę aptverti savo namą aukšta tvora ar langus užtraukti žaliuzėmis. Būtina išsiugdyti gebėjimą susikurti subtilų apsaugos barjerą, kuris nėra matomas, bet visą laiką mus saugo, kai einame į pasaulį, bendraujame su žmonėmis…

   

Kai kas pataria, kad saugant save ir savo erdvę, gatvėje verčiau vengti akių kontakto su praeiviais…

 

Pasirinkus tokį kelią belieka užsirakinti namuose. Man tai visiškai nepriimtina. Mano dvasinis mokytojas sakydavo: „Nemėginkite pasauliui praverti langą ar atidaryti duris. Duris ir langus reikia visai išversti!“ Suprantama, kad toks atvirumas pakeliamas tik tiems, kam nestinga tam tikrų kitų savybių. Užsidaryti aklinai, kad jaustųsi saugus, trokšta tik baimių kupinas žmogus. Aš nebijau svetimų vibracijų. Netgi tokių, kurios man visai netinka. Tiesiog nepriimu jų asmeniškai. Praleidžiu jas pro save tarsi kokį šviesos pluoštą pro stiklą, ir jos praskrieja nieko manyje neužkliudžiusios. Aš lieku tokia pati. Jeigu kažkas iš išorės vis dėlto kelia manyje neigiamą reakciją, žinau, kaip apsivalyti, neutralizuoti tą vibraciją.

 

Apsivalyti padeda ir maldos,  fiziniai pratimai, kvėpavimas. Daug dalykų… Priklauso nuo situacijos. Kiekvienas, judantis dvasiniu keliu, turi ir naudoja savo priemonių „komplektėlį“. Tarkime, visiems žinoma, kad smarkiai supykus, prieš ką nors apšaukiant, verta mintyse suskaičiuoti iki 10, dar geriau iki 20.

   

Ar pati naudojatės apsaugos amuletais?

 

Galima naudotis ir amuletais. Kuo daugiau žmogus jais tiki, tuo jie patikimiau saugo. Iš tikrųjų saugo pats tikėjimas, tačiau aš labiau pasitikiu savo vidine jėga. Jeigu esu susicentravusi, mano energijos subalansuotos – protas aiškus, emocijos sutvarkytos, kūnas klauso – tai niekas man nieko negali padaryti. Net jeigu kas nors pakenks mano kūnui ar netgi jį sunaikins, siela liks nemirtinga.

   

Paminėjote dvasinį mokytoją. Mintyse bandau susivokti, kokia dvasinė praktika toleruoja kortas?

 

G. Gurdžijevo filosofija. Šis mokymas atveria taip vadinamąjį Ketvirtąjį kelią. Iki XX a. pradžios buvo žinomi trys dvasios augimo keliai – kario, filosofo ir vienuolio. Žengiančiajam kuriuo nors iš jų galioja savitos ir labai griežtos taisyklės. Tarkime, pasirinkus vienuolio kelią, draudžiama vesti, privalu gyventi vienam, išsiugdyti gebėjimą sublimuoti savo kūno energijas. Kario kelias pasižymi neapsakomai griežta disciplina. Palyginti su tais trimis keliais, Ketvirtasis yra labai liberalus. Žmogui palikta laisvė elgtis, kaip jam norisi, kaip atrodo reikalinga. Pabrėžiama tik viena prievolė – nuolatinis savęs stebėjimas.

 

Šios filosofijos ir praktikos esmė – savistaba. Viskas, ko žmogus imasi – dirba, medituoja, šoka, meldžiasi – gera proga pažinti save. Darbas su taro kortomis taip pat pagrįstas mokėjimu stebėti. Taigi jokio prieštaravimo nėra. Beje, pats G. Gurdžijevas irgi metė kortas. Tiesa, savaip.

   

Savistabos irgi galima išmokti? Kaip tai darote jūs?

 

Praktikuodama sakralinius šokius. Tai neįprasti šokiai. Jie sukomponuoti iš specialių judesių, kurie priverčia nuo mums įprasto išorinio dėmesio „persijungti“ į visai kitokį dėmesingumą – vidinį. Šie šokiai sukurti taip, kad vienodai stipriai į veiksmą įtrauktų ir kūną, ir sielą. Pirmą kartą susidūręs su tokiais judesiais žmogus pasijunta išmuštas iš vėžių, nes mums nėra įprasta tuo pačiu metu kaire ir dešine rankomis bei kojomis atlikti skirtingus veiksmus. Būtent taip skatinama suderinti abiejų smegenų pusrutulių – kairiojo ir dešiniojo, racionaliojo ir iracionaliojo – veiklą. Apskritai, šios meditacijos tikslas – pasiekti, kad visi trys centrai (fizinis, emocinis ir intelektinis) dirbtų tolygiai.

   

Kaip tai keičia kasdienį buvimą?

 

Pradėjau kitaip žiūrėti į save. Visiškai pasikeitė mano reakcijos. Tapau ramesnė, įgijau daugiau pusiausvyros. Dabar mane kur kas sunkiau išmušti iš vėžių, sunkiau sutrikdyti, nustebinti, šokiruoti. Baimė – gyvuliškas instinktas. Meditacijos moko atsiplėšti nuo gyvuliškų instinktų ir kilti subtilesnių vibracijų link – prie aiškiaregystės, supratimo, vidinės tylos, aukštesnių vibracijų emocijų… Viskas darosi aiškiau, paprasčiau, lengviau.

 

 

Tikinate, kad bet kuris mūsų gali apie save ir aplinkinį pasaulį žinoti viską, jeigu tik pasistengtų ir labiau pasikliautų savo vidiniu balsu. Tai kodėl juo nepasikliaujame?

   

Tam daug kas trukdo, kiekvienam skirtingai. Vieniems – emocijos, kiti įpratę klausytis tik proto. Kažkam susitikti su tikruoju savimi trukdo išsilavinimas ir auklėjimas, vaikystėje įdiegtos normos. Ramybė ir aiškumas atsiranda tik atsiribojus nuo primestų, netikrų dalykų, tik tada, kai matome toliau savo nosies. Todėl linkėčiau kasdien galvoti apie esminius dalykus: kas tai yra mirtis, gyvenimas, meilė? Kas yra dvasinė pažanga? Kas esu tas aš? Kodėl gyvenu? Ko atėjau į šį pasaulį?