Ar jūsų vaikas nors kartą naktį atėjo pas jus į lovą sakydamas, kad susapnavo košmarą arba kad bijo užmigti, nes mano, jog kambaryje kažkas krebžda? Ar tuomet mėginote jį nuraminti, tikindami, kad tai tik blogas sapnas, arba jog kambaryje nieko nėra, jam tik pasivaideno? Kartais tokia vaiko patirtis neturi nieko bendro su blogais sapnais ar lakia vaizduote. Manoma, kad kartais paranormalūs reiškiniai susipina su mūsų pasauliu, o maži vaikai geba matyti ir išgirsti tai, ko negali suaugusieji…

   

Į gyvųjų pasaulį – per vaikus

 

Tikima, kad kelio į mirusiųjų pasaulį dažnai negali rasti sielos, kurių gyvenimas žemėje nebuvo labai doras. Manoma, kad tokios dvasios žino, kas jų laukia pomirtiniame pasaulyje, ir nenori į jį patekti. Jeigu tai demoniškas arba labai stiprus tamsios prigimties vaiduoklis, jo atsikratyti gali būti tikras iššūkis. Dvasios gali bandyti užmegzti ryšius su gyvųjų pasauliu per vaikus. Jeigu šeimoje yra vaikų, šie vaiduokliai mėgins bendrauti su jais, nes mažuosius lengviau paveikti.

   

Gebėjimas matyti dvasias – įgimtas

 

Manoma, kad kai kurie vaikai gimsta turėdami gebėjimą matyti ir girdėti vaiduoklius, tačiau bėgant laikui jį praranda. Viena priežasčių gali būti ta, kad tėvai, girdėdami vaikų kalbas apie paranormalius reiškinius, nenoriai to klausosi ir sako, jog tai tik vaiko vaizduotės vaisius. Todėl esą toks vaikas skatinamas ne plėtoti savo gebėjimus matyti dvasias, bet pamiršti. Dar viena priežastis, kodėl vaikas gali prarasti įgūdį bendrauti su dvasiomis – tai patirti dideli išgyvenimai arba netektis. Taip sujaukiamas vaiko protas, ir ypatingasis gebėjimas dingsta. Todėl maždaug 5–11 metų vaikui šis gebėjimas visiškai išnyksta.

   

Neskiria fikcijos nuo tikrovės

 

Tikima, kad dauguma vaikų, matančių vaiduoklius, negali atskirti, ar tai, ką jie regi, yra tikrovė ar tik fikcija. Taigi maži vaikai neidentifikuoja matomų reiškinių kaip šmėklų ar dvasių. Jiems vaiduokliai gali atrodyti lygiai tokie pat realūs kaip ir jų tėvai, o bendravimas su jais toks pats natūralus kaip ir su gyvaisiais. Manoma, jog vaikai dar nėra įsisavinę, kad bendravimas su vaiduokliais yra kažkas nepaaiškinama, todėl nemoka ignoruoti informacijos, kurią mato. Kitaip sakant, tikinama, kad mažieji neapgaudinėja savęs, jog jų matomi vaizdiniai yra tik vaizduotės padariniai.

   

Išliekantis dvasių matymas

 

Manoma, kad paprastai dvasias regi vaikai nuo 6 mėnesių iki 4 metų. Tačiau kartais gebėjimas matyti vaiduoklius gali išlikti ir vyresniame amžiuje. Tarkime, jeigu vaikas yra skatinamas vystyti gebėjimą matyti paralelinio pasaulio būtybes. Paprastai vaikai mato tik vieną dvasią, kuri gali būti susijusi su jo gimine ir galėjo gyventi namuose, kuriuose vaidenasi.

 

Sakoma, kad vaiko mintys yra nekaltos. Tačiau augdamas mažylis išmoksta skirti gėrį nuo blogio. Vėliau pasaulio daroma įtaka pradeda temdyti vaiko proto nekaltumą, ir dėl to mažylis ima ignoruoti ženklus, matomus ir girdimus iš anapusinio pasaulio. Taip esą užveriamos durys, už kurių galėtų ir toliau regėti dvasių pasaulį.

   

Kaip elgtis su vaiku, matančiu dvasias?

 

Manoma, kad vaiko, reginčio dvasias, nereikėtų nei skatinti, nei drausti tobulinti šį savo gebėjimą. Tikinama, kad nederėtų jo išsamiai klausinėti ar versti kalbėti apie tai. Kai vaikas pats pasakoja apie matomas dvasias, reikėtų elgtis taip, tarsi klausytumėtės pasakojimo apie jo mokyklos draugus. Jeigu mažylis pradeda bijoti dvasių, kurias regi, patariama jį įtikinti, kad jų nereikia bijoti, nes tai tik angelai sargai, saugantys jį.

   

Mokslininkų nuomonė

 

Vaiduoklių fenomenas neturi vienareikšmės nuomonės. Nors populiariausias paaiškinimas, kodėl žmonės mato dvasias, kilo iš religinio požiūrio (vaidenasi sielos, nerandančios kelio į pomirtinį pasaulį), tačiau yra mokslininkų, manančių, kad vaiduokliai – tik optinė apgaulė.

 

Mokslininkai vaiduoklių egzistavimą bando paaiškinti haliucinacijomis, miego paralyžiumi, iliuzijomis, hipnoze ar savihipnoze. Teigiama, kad bent 90 % tariamų nepaaiškinamų reiškinių vis dėlto galima paaiškinti šiomis diagnozėmis.

   

Įdomūs faktai

 
  • Manoma, kad aplinkoje, kurioje yra dvasių, temperatūra staiga gali pakilti ir vėl nukristi. Jeigu kambaryje staigiai atšąla, tikinama, kad čia ką tik buvo vaiduoklis.
  • Esą ten, kur yra dvasių, gali sutrikti kompiuterių, telefonų ir kitų elektros prietaisų veikimas.
  • Tikima, kad dauguma žemiškų dvasių dėvi tuos drabužius, kuriais vilkėjo mirdami.
  • Sakoma, kad vaiduokliai gali matyti ir liesti vieni kitus.
  • Dauguma vaiduoklių neatsispindi veidrodyje arba languose.
  • Manoma, kad dvasios maitinasi neigiama gyvųjų energija. Norėdamos pasikrauti jos stengiasi sukurti konfliktiškas situacijas tarp gyvųjų ir minta pykčiu, pavydu bei įtūžiu.
  • Tikima, kad asmens vaiduoklis atsiranda toje vietoje, kurioje mirė.
  • Neva pirmą kartą pasirodžiusios dvasios vaizdas gali atrodyti iškraipytas, netgi baugus. Jeigu dvasia pradeda bendrauti su gyvaisiais, esą jos išvaizda pasidaro aiški, beveik tokia, lyg būnant gyvam.
  • Esą vaiduokliai ne visada viską prisimena iš savo praeities gyvųjų pasaulyje.
  • Manoma, kad dvasios dažnai lieka žemėje, siekdamos padėti ją praradusiems žmonėms įveikti netekties skausmą.
  • Tikima, kad dažnai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių įstringa savižudžių dvasios.
  • Vaiduokliai neva neturi laiko pojūčio.
  • Dvasios esą gali pasirodyti ir keliems vaikams, o suaugusieji neva jas paprastai regi tik būdami vieni.
  • Manoma, kad mirštantys vaikai dažnai pasilieka vaiduokliais žemėje, nes laukia, kol mirs jų tėvai.
  • Teigiama, kad vaiduokliai gali girdėti ir skleisti infragarsus, kurių mes negirdime, tačiau jaučiame jų buvimą.
  • Tikima, kad vaiduokliai gali atrodyti jaunesni, negu buvo prieš mirdami.
  • Neva kartais vaiduokliai gali nesuvokti, kad yra mirę.
  • Manoma, kad vaiduoklius gali jausti gyvūnai, ypač šunys.
  • Tikima, kad vaiduokliai gali bijoti kitų vaiduoklių.
  • Neva vaiduokliams reikia padėti išsiaiškinti jų mirties paslaptis, į kurias jie ieško atsakymo.