Maisto priedai: kurie iš jų yra saugūs, o kurie – ne?

Tikriausiai daugelis virtuvinėje spintelėje laiko ilgai negendančių maisto produktų, kurie turi įvairių maisto priedų. Ar jie saugūs vartoti, ar ne, iki šiol visuomenėje kyla daugybė diskusijų. Išsiaiškinti tiesą gali užtrukti ne vienerius metus ar net dešimtmečius ir vis tiek nebūtinai bus prieita prie bendros išvados.

Ko gero, visus labiausiai gąsdina E raidės maisto produktų etiketėse. Reikia atkreipti dėmesį, kad už kai kurių „E“ slepiasi visiems žinomi ir nuo seno maisto pramonėje naudojami maisto priedai, pavyzdžiui, E101 žymimas riboflavinas arba vitaminas B2, E260 – acto rūgštis, o E330 – citrinos rūgšis. Tokių nekenksmingų „E“ yra ir daugiau.

Dirbtiniai dažikliai – tai yra cheminiai dažai, naudojami suteikti spalvą maistui ir gėrimams. Jų yra daugelyje perdirbtų maisto produktų, gėrimų, pagardų ir padažų. Jie vertinami prieštaringai, nes įtariama, kad gali skatinti vaikų hiperaktyvumą. Pavyzdžiui, citrinų geltonumo dažiklis tartrazinas (Yellow 5 arba E102) gali pabloginti bronchinės astmos eigą. 1970 metais JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) uždraudė naudoti raudonos spalvos dažiklį amarantą (žymimas E123), nes kai kurie tyrimai parodė, kad didelės jo dozės žiurkėms gali sukelti vėžį.

Aukštos fruktozės kukurūzų sirupas – tai saldesnis ir pigesnis saldiklis negu sacharozė, išgaunama iš cukranendrių. Jo galima rasti daugelio perdirbtų maisto produktų sudėtyje, ne tik saldumynuose. Daugelis nedietinių gaiviųjų gėrimų saldinami su aukštos fruktozės kukurūzų sirupu. Kai kurių tyrėjų nuomone, šis maisto priedas didina nutukimo ir II tipo diabeto riziką. Tai gali turėti realų pagrindą, nes pastebėta, kad nuo tada, kai aukštos fruktozės kukurūzų sirupas pradėtas gausiai naudoti maisto pramonėje, JAV pradėjo daugėti nutukusių žmonių. Tačiau oficialiai teigiama, kad aukštos fruktozės kukurūzų sirupas niekuo nesiskiria nuo paprasto baltojo cukraus.

Aspartamas arba E951 – saldiklis naudojamas dietiniuose gaiviuosiuose gėrimuose. Spėjama, kad jis gali sukelti vėžį, priepuolius, galvos skausmus, nuotaikų pokyčius ir sumažinti protinį pajėgumą.

Mononatrio glutamatas arba E621 atrodo kaip druskos ar cukraus kristalai. Jis natūraliai aptinkamas įvairiuose maisto produktuose. Pats jis yra beskonis, bet sustiprina kitus skonius ir suteikia jiems pikantiškumo. Natūraliai glutamato turi pomidorai, sojų pupelės, jūros dumbliai ir kt. Japonijoje natrio glutamato sukuriamas skonis vadinamas „umami“ – tai penktas skonis, kurį gali aptikti žmogaus liežuvio receptoriai. Kiti keturi – saldus, sūrus, kartus, rūgštus. Šiandien sutinkama, kad kai kuriems žmonėms mononatrio glutamatas gali sukelti alergines reakcijas. Į maisto produktus dažnai dedama hidrintų sojų baltymų, o tai yra ne kas kita, kaip mononatrio glutamatas.

Natrio benzoatas arba E211 naudojamas kaip konservantas. Naudojamas kartu su dirbtiniais dažikliais gali didinti vaikų hiperaktyvumą. Gaiviuosiuose gėrimuose natrio benzoatas maišomas su vitaminu C. Jiems susijungus susidaro naujas cheminis junginys kancerogenas – benzenas arba benzolas.

Natrio nitritas naudojamas gaminant mėsos gaminius (dešreles, mėsos konservus ir kt.). Manoma, kad nesaikingas gaminių, turinčių daug natrio nitrito, vartojimas gali sukelti skrandžio vėžį.

Transriebalai buvo sukurti maisto pramonės laboratorijose, kai gamintojai į augalinį aliejų pradėjo dėti vandenilį. Nedidelis kiekis transriebalų natūraliai yra gyvūnų riebaluose. Daug diskusijų keliantys riebalai naudojami gruzdintuose ir keptuose maisto gaminiuose. Taip pat jo yra margarinuose bei tepiuosiuose riebalų mišiniuose. Transriebalų rūgštys mažina „gerojo“ ir didina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Manoma, kad transriebalų vartojimas gali sukelti širdies ligas ir II tipo diabetą.