Bernardas Šo piktinosi: „Kodėl viskas, kas man patinka, yra arba žalinga, arba nedorovinga?“ Štai ir mes, vertindami maistą, paprastai remiamės dviem kriterijais: naudinga arba skanu. Patiekalai iš sojų ne tik naudingi, bet ir skanūs. Reikia tik mokėti juos pasigaminti.

 

 

Nelengvas kelias

 

Tikriausiai nei vienas produktas neturi tiek gerbėjų ir kritikų kaip soja. Bėgant amžiams ji vadinta įvairiai: aliejine pupele, aliejiniu žirniu, Haberlandto pupa, glicinija ir t. t. Galų gale prigijo japoniškas pavadinimas – soja. Dabar soja vadinamas augalas, jo pupelės, miltai, aliejus, padažas…

 

Soja, kaip ir ryžiai, yra viena seniausių Azijos žemės ūkio kultūrų. 2838 m. pr. Kr. kinų traktate pateikta keliasdešimt patiekalų iš sojų receptų. Europoje sojų produktai atsirado daug vėliau (po 200–300 metų) negu arbata, apelsinai ir cinamonas. Tik 1873 m. soja buvo pristatyta Vienos žemės ūkio parodoje. Rusai pirmąkart soją išbandė Rusijos ir Japonijos karo metais – 1904-aisiais. Galbūt tuomet jos paragavome ir mes, lietuviai (juk buvome carinės Rusijos dalis). Iš pradžių ši kultūra auginta Tolimuosiuose Rytuose, vėliau – Šiaurės Kaukaze. Kai badas prispaudė Pavolgį ir Kubanę, soja padėjo išsigelbėti šimtams tūkstančių Krasnodaro krašto gyventojų.

 

Aplinkybės, kuriomis Europos šalys susipažino su sojų pupelėmis, nebuvo palankios šiam produktui populiarinti. Paprastai soja ant europiečių stalo atsirasdavo krizės arba karo metais, ji laikyta maisto pakaitalu. Prisiminkime liūdną posakį „Sėdėti ant pupų“.

 

Entuziastų bandymai soją pristatyti iš gerosios pusės buvo bergždžias reikalas. Pavyzdžiui, 30-aisiais metais žmonėms siūlyta valgyti sojų pupeles (jų išvaizda primena žirnius). O pupelės – viso labo neapdorota daugybės patiekalų žaliava.

   

Išsigelbėjimas vegetarams

 

Dabar soja labai populiari JAV, Kanadoje ir daugelyje Europos šalių. Rūpindamiesi sveikata žmonės gyvulinius baltymus keičia augaliniais, o sojų pupelėse šių baltymų yra daugiausia. Jeigu vištos kiaušinio baltymų maistinę vertę prilygintume 100 balų, tai virtų sojų pupelių baltymų maistinė vertė būtų 94,5 balo, sojų miltų – 91,7, o sojų pieno – 95,3. Sojų baltymų maistinė vertė beveik tokia pat kaip jautienos baltymų ar karvės pieno baltymų. Tai tikras išsigelbėjimas vegetarams!

 

Sojose amino rūgščių, geležies ir mineralinių medžiagų yra kur kas daugiau negu grūdinėse kultūrose. Jų aliejuje gausu lecitino ir nesočiųjų riebalų rūgščių. Nevertėtų pamiršti ir mažo sojų kaloringumo. Skirtingai negu pienas ir jautiena, soja neturi cholesterolio, todėl ji rekomenduojama nutukusiesiems, sergantiesiems ateroskleroze, hipertonija ir cukriniu diabetu. Augalinė ląsteliena padeda iš organizmo šalinti šlakus, toksinus, druskas. Sojų pienas pakeičia karvės pieną, jis ypač tinka pieno produktams alergiškiems žmonėms. Sojų aliejus stiprina imunitetą, gerina medžiagų apykaitą, naudingas sergant inkstų ir nervų ligomis.

   

Skonis ir kvapas

 

Patiekalai iš sojų skanūs ir naudingi tik tinkamai paruošti. Prieš sojų produktams patenkant ant stalo, pupelės mirkomos vandenyje, ilgai verdamos, vėliau rauginamos. Vertėtų žinoti, kad soja (netgi tam tikru būdu apdorota) yra ne kas kita, kaip koncentratas.

 

Sojų miltai yra malonaus riešutų skonio ir ilgai negenda. Įbėrę šių miltų į kvietinius gerokai padidinsite jų baltymų vertę. O malti sojų daigeliai – vitaminų B, D, E šaltinis. Žirniais kvepiantis sojų pienas ne visiems skanus. Tačiau konditerijoje jis praktiškesnis už karvės pieną.

 

Jeigu nesate prisiekęs vegetaras ir mėsos nežadate keisti augaliniu maistu, vartokite soją kaip baltymų priedą prie pagrindinio maisto. Ji ir naudinga, ir nenusibosta. Sojų pupelės, padažas, varškė gali tapti jūsų valgiaraščio pasididžiavimu.

   

Pradedančiojo kulinaro žodynėlis

 

Sojų pienas – saldokas gėrimas, gautas iš mirkytų, smulkintų ir garuose virtų sojų. Jo maistinė vertė tokia pat kaip 1,5–2 % riebumo karvės pienas. Sojų piene nėra laktozės, jis lengvai pasisavinamas. Naudojamas gaminant gėrimus, verdant košes, kepant blynus, įvairius kepinius, darant pudingus.

 

Sojų varškė ir sūris – tai minkšti, beveik bekvapiai, visaverčių augalinių baltymų turintys produktai. Rytuose jie vadinami mėsa be kaulų. Ypač tinka žmonėms, turintiems skrandžio problemų.

 

Sojų miltai gaminami iš švarių, skaldytų ir termiškai apdorotų sojų pupelių. Jie pakeičia kiaušinius, pieną ir kepimo miltelius maišant įprastą miltų tešlą. Šių miltų galima dėti į mėsos faršą (mėsos reikės daug mažiau).

 

Sojų padažą sudaro sojų pasta ir druska. Naudojamas marinuojant mėsą. Ilgai negenda.

 

Sojų pupelės, ypač daigintos 5–6 dienas, turi daug vitaminų. Jos konservuojamos, marinuojamos, iš jų gaminamos salotos. Pupeles galima daiginti namų sąlygomis bet kuriuo metų laiku.