Gruodžio 21 diena – ypatinga, nes tada prasideda žiemos saulėgrįža. Manoma, kad nuo tada prasideda astronominė žiema. Senovės lietuviai šią dieną minėdavo Elnio devyniaragio šventę. Elnias devyniaragiu anksčiau pagonys vadindavo Mėnulį, kuriam nuo priešpilnio fazės iki pilnaties liko 9 paros, arba visatą, dangų. Mėnulis ilgomis žiemos naktimis atrodo kabantis aukščiau danguje, o vasarą – žemiau. Pasakojama, kad Elnias devyniaragis, nešdamas ant ragų saulę, pradeda bėgti per žiemos saulėgrįžą ir atbėga per Kalėdas.

 

saulegriza

Per metus būna dvi saulėgrįžos (vasaros ir žiemos). Per žiemos saulėgrįžą saulė pakyla žemiausiame taške virš horizonto, o per vasaros – priešingai, kada ji būna aukščiausiai. Tai yra trumpiausios dienos metuose – trunka mažiau nei 7 valandas, o naktys ilgiausios – 17 valandų. Po žiemos saulėgrįžos dienos po truputį prade ilgėti, o naktys trumpėti. Sakoma, kad jau po Naujųjų metų diena pailgėja per gaidžio žingsnį.

 

Šiaurės pusrutulyje žiemos saulėgrįža įvyksta gruodžio 21 – 22 dienomis. Tada prasideda ir astronominė žiema, nuo kurios pamažu, bet užtikrintai artėjama prie vasaros. Saulės metų trukmė nesutampa su kalendoriaus laiku, todėl kasmet žiemos saulėgrįžos data pasikeičia.

 

Žiemos saulėgrįža nuo pačių seniausių žmonijos istorijos laikų laikyta labai svarbiu įvykiu. Daugelyje pasaulio kultūrų šią dieną būdavo švenčiama Naujųjų metų pradžia.

 

Žiemos saulėgrįža skirtingos tautos vadina kitokiais pavadinimais. Šventės tradicijos irgi šiek tiek skiriasi. Pagoniškoje Europoje germanų gentys žiemos saulėgrįžą vadino Jole – švente, kuri tapo paslaptingo gamtos atsinaujinimo ir naujos pradžios simboliu. Senovėje tikėta, kad Jolės naktį visi pasauliai atsiduria Midgarde (žmonių pasaulyje), dievai ir deivės nusileidžia į Žemę, troliai ir elfai kalbasi su žmonėmis. Užmezgę kontaktą su anapusiniu pasauliu žmonės palieka savo kūnus ir laikinai prisijungia prie laukinių medžiotojų ir tampa vilkolakiais bei kitomis mitinėmis būtybėmis. Per šventę keltai išpuošdavo savo buveines eglišakiais – pakabindavo jų virš įėjimo durų ir namų viduje, ant langų ir palei židinį. Šiomis dienomis būdavo atliekamas ritualas, kai deginamas rąstas. Tikėta, kad tai padeda užgimti naujai saulei. Namų viduryje tradiciškai padėdavo kažką apvalaus, kas simbolizuodavo šviesą.

 

Persijoje žiemos saulėgrįžos dieną būdavo švenčiama dievo Mitros gimimo diena. Mituose rašoma, kad dievas Mitras nugalėjo žiemą ir padarė vietos pavasariui ateiti.

 

Senovės Kinijoje tikėta, kad per žiemos saulėgrįža sustiprėja vyriška energija, gamta tampa dar galingesnė ir pradedamas naujas metų ciklas. Žiemos saulėgrįža laikyta laiminga, sėkminga diena, kurią reikia švęsti.

 

Skirtingose kultūrose žiemos saulėgrįža švenčiama labai panašiai. Daugiausiai dėmesio skiriama apeigoms ir ritualams, stengiantis nugalėti tamsos jėgas, kurios apsilanko pasaulyje tamsiausiomis metų dienomis. Daug senovinių ritualų, susijusių su žiemos saulėgrįža, išliko iki šiandienos. Kalėdų eglė irgi yra atkeliavusi iš tų laikų, kai pagoniškos tautos švęsdavo Jolę, puošdavo gyvybę simbolizuojantį medį. Tradicija per Kalėdas keistis dovanomis, giedoti giesmes ir vaišintis šiek tiek primena aukojimo ceremonijas, o laužai, kurie būdavo užkuriami tam, kad apsaugotų žmones, padėtų bendrauti su dvasių pasauliu ir paslaptingomis anapusinio pasaulio jėgomis, tarsi persikūnija į šaltąsias liepsneles, žvakes ir fejerverkus, leidžiamos Naujųjų metų naktį.