„Lietuva tiesiogiai“ apie sausio įvykius bei šiandieninę valstybę

Vakar Lietuva minėjo Laisvės gynėjų dienos 25-metį. Itin daug diskusijų visuomenėje sukėlė profesoriaus Vytauto Landsbergio sprendimas nedalyvauti Sausio 13-osios įvykių minėjime Seime. Pasak politologo Rimvydo Valatkos, toks profesoriaus sprendimas – nieko keisto, mat net ir po dviejų dešimtmečių valdžia nesugebėjo išmokti pagrindinių pamokų, jog normalios valstybės per asmenines ambicijas ir intrigas nesukursi.

„Jeigu imtume pastaruosius 26 metus, mūsų politikos generalinė maksima yra ne ideologinė, politinė kova, o asmeniniai kerštavimai. Kamuolys ritasi nuo kalno, jis vis didesnis. Kerštas tebėra varomoji jėga. Kaip jį sustabdyti? Pirmieji, kurie pasakys, kad negalima neapykanta vadovautis valstybės kūrime ir gyvenime, tada ir apstos“ , – kalbėjo R. Valatka.

Apie sausio įvykius bei šiandieninę valstybę „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas bei žurnalo „Veidas“ redaktorius, signataras ir 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas Rimvydas Valatka.

- Pone Valatka, atrodo, kad daug kalbam apie vienybę, solidarumą, Sausio 13-osios jubiliejus turėtų suvienyti, tačiau politinės nesantaikos demonstravimo nepavyko išvengti. Jūs pateisinate profesoriaus Vytauto Landsbergio sprendimą nedalyvauti iškilmingame Seimo posėdyje?

- (R. Valatka) Tai yra profesoriaus V. Landsbergio sprendimas. Negalima į tą problemą žiūrėti per šios dienos, mėnesio ar pusmečio prizmę. Tai prasidėjo 1990 metais, o plačiąja prasme – tarpukario Lietuvoje. Prisiminkim priešpriešą tarp cicilikų ir krikdemų, po to atsirado tautininkai, priešpriešą sunaikino, po to diktatūra, sovietmetis. Jeigu imtume pastaruosius 26 metus, mūsų politikos generalinė maksima yra ne ideologinė, politinė kova, o asmeniniai kerštavimai. Kamuolys ritasi nuo kalno, jis vis didesnis. Kerštas tebėra varomoji jėga. Kaip jį sustabdyti? Pirmieji, kurie pasakys, kad negalima neapykanta vadovautis valstybės kūrime ir gyvenime, tada ir apstos. Šios kadencijos Seimas turėjo tą galimybę, kai buvo teikiama Laisvės premija. Aršiausi V. Landsbergio nekentėjai turėjo pasakyti, kad nemėgsta V. Landsbergio, bet jis nusipelnė tos premijos. Socialdemokratų Seimas šio egzamino neišlaikė. Išsiuntė į priekį kažkokį Skardžių, kuris net ne socialdemokratas, kalbų leksika ir turinys priminė dabartinės Rusijos gubernijos leksiką.

- Profesorius V. Landsbergis irgi galėjo tą kerštą sustabdyti. Profesoriau, ar tokia diena neįpareigoja pirmojo faktinio Lietuvos vadovo sudalyvauti visuose renginiuose, ateiti į instituciją, kuri laisvės formuluotėje užima didelę reikšmę?

- (A. Bumblauskas) Turbūt, bet tas pats Seimas nepripažįsta tos faktinės pozicijos, kurią jis užėmė. Nežinau, kokio išsilavinimo reikia, kad nepripažint. Akivaizdu, kad Kovo 11-ą, Sausio 13-ą, visko priekyje yra V. Landsbergis, faktinis Lietuvos vadovas. Sunku atsakyti už profesorių, bet nieko čia baisaus nematau.

- Kodėl būtent V. Landsbergio asmenybė vis dar taip skaldo? Kai tik V. Landsbergio pavardė, jeigu dar tai susiję su valstybiniu reikalu, prasideda rietynės.

- (A. Bumblauskas) Daug kas įtarinėja, kad čia yra tradicinės sovietinės praeities garbinimo šleifas. V. Landsbergis sugriovė kolūkius, tai iš čia viskas eina. Kai tik pamatau kokią fermą, sakau: žiūrėkit, kokie V. Landsbergio dantys geležiniai. Daug kur ta šneka yra niekai. Matyt yra ir paties profesoriaus charakterio bruožai, kurie jį atitolina nuo tradicinio Vakarų politiko standartų.

- (R. Valatka) Politikoje yra taip: iš priešo turi daryti neutralų, o iš neutralaus – draugą. V. Landsbergis gebėjo iš draugų daryti neutralus, o kartais – tiesiai priešus. Negalima to suvesti vien į V. Landsbergio asmenį. Manau, kad jei tokiai premijai būtų pristatytas A. Brazauskas, rezultatas būtų toks pat.

- Ar Jūs įsivaizduojate Sąjūdį be V. Landsbergio?

- (A. Bumblauskas) Sunku pasakyti, yra daug svarstymų. Gal ir galėjo, bet įvyko taip, kaip įvyko. Kai skaitai V. Landsbergio knygą „Lūžis prie Baltijos“, matai virtuozišką diplomatijos ėjimų numatymą, aš žaviuosi, kokią ten V. Landsbergis įjungė saugiklių sistemą. Ačiū Dievui, kad V. Landsbergis buvo Lietuvos vadovu.

- (R. Valatka) Istorija yra tokia, kokia yra, ją reikia priimti. Viską kitką galima prie alaus bokalo ar vyno taurės diskutuoti. Neužtenka būti geru, kietu politiku, reikia turėti tikėjimą. Į V. Landsbergį žiūrint atrodė, kad tuo, ką darė, jis šventai tiki. Jis rinkdavosi pačius rizikingiausius sprendimus, aukodavo kiekybę, kad laimėtų kokybę. Žmogus, netikintis tuo, ką daro, tokiam poste būtų pragaištis.

- Skaičiau V. Landsbergio prisiminimus apie tas dienas, jis leidžia netiesiogiai suprasti, kad lyg ir vadovavo pačiam A. Brazauskui tuo laiku, kai jis K. Prunskienės vyriausybėje buvo vicepremjeras, kuris nusileido dėl nutarimo liberalizuoti kainas. Teigiama, kad tai galėjo būti Maskvos plano dalis. Vėl toks kiršinimas gaunasi.

- (R. Valatka) Čia jau kelia šypseną, kad jis viską žinojo, viską darė teisingai. Problema mūsų politikoje yra tai, kad mūsų pirmieji asmenys negali pasakyti, kad klydo. Estai kainų padidinimą įvedė tuo pat metu, jo nepanaikino, bet ten Sausio 13-osios nebuvo, latviai irgi įvedė. Estija pusantrų metų yra atitrūkusi nuo Lietuvos, 1992 m. jie jau kroną turėjo, o mes dar rublius skaičiavom. Tai yra to sustabdymo pasekmė. Maskvoj tas planas buvo seniai padarytas, klausimas buvo – kada? Visi pamiršo, kokie tai buvo laikai, kas buvo Sausio 17 d. Amerika su sąjungininkais pradėjo bombarduoti Iraką, prasidėjo pirmasis Persijos įlankos karas. Viskas Maskvoje buvo priderinta prie šio karo. Pasaulio dėmesys ten, susitvarkom su Vilniumi, tada grius Talinas, Ryga ir visi kiti bus suvaryti į urvelius. O padidino kainas ar ne, čia jau yra V. Landsbergio pasaka, kurią jis seks iki gyvenimo paskutinių dienų.

- Profesoriau, aš esu įsisegusi Neužmirštuolę. Tai kas aš esu – masonė, žydų pasekėja ar visgi simbolizuoju tuos sausio įvykius? Ar tikrai yra teisūs tie, kurie sako, kad tokias gėlytes nešiodami mes paminame trispalvę, visus lietuviškus simbolius?

- (A. Bumblauskas) Nešiokim bet ką. Trispalvę, Vytį ar Gediminaičių stulpus. Man dažnai susidaro įspūdis, kad visuomenė nežino, ką dirbti. Niekai.

- (R. Valatka) Yra tam tikra kategorija žmonių, kurie gyvenime nėra nieko nuveikę, pasiūlę, išmokę, bet į kiekvieną pasiūlymą reaguoja: ai ne, čia nesąmonė. Palyginau tai su Motinos diena. Ar motinai svarbu, kaip ją pasveikinsit, kokių gėlių atnešit? Motinai svarbu, kad jos neužmiršot, dar svarbu, kad neužmiršot 10 Dievo įsakymų, kuriuos ji mokė. Čia yra ir socialinių tinklų įtaka – kaip generuosi laikus, patrauksi į save dėmesį, kai gėlelę sugalvojo kažkas kitas. Pasakai, kad ji yra nieko verta, dar prikabink „žydomasonus“, pasiėmęs iš V. Putino propagandos.

- Lietuvoje po sausio įvykių praėjus 25 metams vis dar užduodamas tas klausimas, ar už tokią Lietuvą kovojom.

- (A. Bumblauskas) O už kokią? Kas galėjo žinoti, kokią Lietuvą turėsim? Kokią sutversim.

- Lūkesčiai turbūt buvo?

- (R. Valatka) Nebuvo. Niekas apie ekonomiką nekalbėjo. Kai nuvažiavau į Palangą, dalyvavau debatuose, kiekvienam kolektyve pasakojau, kaip bus sunku, kaip tai pačiai Palangai bus sunku. Jie man sakydavo nekalbėti apie ekonomiką, svarbiausia, ar balsuos už nepriklausomybę ir kada. Šią diskusiją primeta tie, kurie nedalyvavo, stovėjo iš krašto ir žiūrėjo, kuo pasibaigs. Visada tokių, kurie nieko neveikia yra daugiau, visada aktyvi mažuma stumia valstybes, bendruomenes į priekį. Nieko nepadarysi.

- (A. Bumblauskas) Tada reikia paklausti, o ką tu ten veikei, kokias iliuzijas turėjai ir ką pats per 25 metus nuveikei?

- (R. Valatka) Lūkesčiai atsirado, kuomet kai kas pasinaudojo laisve. Vieni pradėjo geriau gyventi po penkių metų, kiti po dešimties, kiti niekada geriau negyvens, nes nieko neveikia.

- Profesoriau, daug bendraujate su jaunimu. Ar nepriklausomybės jaunimas yra tie, kurie gali kurti Lietuvos ateitį?

- (A. Bumblauskas) Gali, tik mokykla labai atsilieka nuo jaunimo. Ten, kur Europos Sąjunga paliko viską mūsų valiai, ten ir blaškomės. Švietimo reformą darom, o galo nematyt. Jaunimas yra geresnis negu mokykla.

„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 17.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.