Pirmieji aitvarai pakilo nuo žemės Kinijoje prieš daugiau nei 3000 metų. Tradiciniai aitvarai buvo gaminami iš bambuko ir šilko. Tikriausiai kiekviena tauta turi legendų apie aitvarus, lietuviai – ne išimtis.

 

Aitvaras žinomas taip seniai, kad istorikams labai keblu nustatyti, kas pirmieji jį išrado. Skirtingos versijos apie aitvaro atsiradimą pasakojamos įvairiose legendose ir folklore. Vienoje kinų legendoje pasakojama apie ūkininką, kuriam vėjo gūsis vis nupūsdavo kepurę nuo galvos, todėl jis pritvirtino raištelį prie jos, kad vėjas nenupūstų. Kitą kartą išėjo į lauką su ta pačia patobulinta kepure ir vėl pakilo vėjas, nuplėšė kepurę ir ji kuriam laikui pakibo ore. Taip ir atsirado pirmasis aitvaras.

 

Kitoje legendoje pasakojama apie kinų karvedį Han Šin, karo metu įsakiusį kareiviams padaryti milžinišką aitvarą. Ant aitvaro turėjo atsisėti kareivis Zang Liang ir perskristi į priešo pusę. Skrisdamas kareivis dainavo patriotines dainas, kurios palaužė priešininkų dvasią.

 

Į Naująją Zelandiją pirmieji aitvarai pateko XVII amžiaus pradžioje iš Kinijos. Maorių legendose pasakojama, kad juos atsiuntė paukščių dievas. Aitvarai buvo naudojami karuose, kaip priemonė padedanti pabėgti nuo priešininkų. Aitvaras karo lauke buvo laikomas sėkmės simboliu.

 

Aitvaras lietuvių mitologijoje – tai dieviška, materialines gėrybes nešanti būtybė. Jis vaizduojamas kaip gaidys, garnys, varnas, juodvarnis, orinis žaltys, ugninė gyvatė, ugninis ar juodas pagalys, šakas laužantis viesulas. Kartais aitvaras vaizduojamas kaip geroji, kaip blogoji būtybė. Aitvaras gėrybes į namus neša neprašytas, tik nereikia jo užrūstinti.