Kultiniuose filmuose pagrindinius vaidmenis atlikę šunys žavi draugiškumu ir atkaklumu, stebina sumanumu ir ypatingais gebėjimais. JAV tyrimų duomenimis, tokie personažai, atitinkamų veislių populiarumą itin padidina net 5 – 10 m. į priekį. Ilgą laiką žodžiu „Lesė“ buvo apibūdinamas ne tik ypatingojo šuns vardas, bet ir veislė – vokiečių aviganiai tapo vienais geidžiamiausių Europoje, o Bethovenas daugeliui jaunųjų amerikiečių pirmiausia asocijuojasi ne su kompozitoriumi, o su šunimi…

 

 

„Lesė“

 org_271212

Jautri istorija prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Uždarius vietos šachtą, Jorkšyro gyventojams, ateina sunkūs laikai. Karaklou šeima bandydama išvengti skurdo parduoda mylimą šunį Lesę hercogui Radlingui. Tačiau netrukus ištikimajai kolių veislės kalaitei pavyksta pabėgti iš naujojo šeimininko pilies. Lesė patiria daugybę nuotykių, kol galiausiai grįžta į savo tikruosius namus.

 

 

1938 m. anglų rašytojo Eriko Naito (Eric Knight) apysaka „Lesė grįžta“ sulaukė netikėto visuotinio susidomėjimo: iki tol istorijos apie šunis nebuvo populiarios. 1940 m. pasirodęs kūrinys su gerokai papildytu siužetu, netruko tapti kultiniu romanu: per pirmus 6 mėnesius pilnas knygos tiražas buvo išleistas net 5 kartus! 1941 m. Holivudo kino studija „MGM“ už  10 tūkst. JAV dolerių, tuomet milžinišką pinigų sumą, nusipirko teisę režisuoti filmus pagal E. Naito sukurtą istoriją.

 

1943 m. pasaulį išvydo pirmoji filmo „Lesė grįžta namo“ ekranizacija. Pagrindinį vaidmenį atliko vienam iš filmo kūrėjų už skolą atiduotas kolių veislės šuo, vardu Bičiulis. Šiuo gyvūnu jau ne kartą iki tol buvo atsikratyta – jis keliavo „šeimininkams“ iš rankų į rankas…

 

Nepaisant puikios šuns išvaizdos, filmo režisierius erzino jo nenumaldomas potraukis vaikytis motociklus, paukščius, neretai jis buvo apšaukiamas niekam tikusiu. Pati sunkiausia scena Bičiuliui buvo upės įveikimas: teigiama, jog šuo vos nenualpo bandydamas susidoroti su šia gamtos stichija.

 

Bėgant metams Bičiulo vietą užėmė tiesioginiai Lesę įkūnijusių kolių palikuoniai: jie vaidino naujose filmo versijose, dalyvavo TV pramoginėse laidose, reklamose. Visi šie šunys turėjo tokią pačią baltą žymę virš nosies, kaip ir Bičulis, todėl nė karto nereikėjo panaudoti grimo. Vaidmuo kiekvieną kartą patikėtas patinams. Režisierių teigimu, pastarieji turi dailesnį kailį, yra didesni ir įspūdingesni už kalaites.

 

„Komisaras Reksas“

 

Vokiečių aviganių veislės šuo Reksas dirba Vienos policijos žmogžudysčių tyrimų skyriuje: rizikuodamas savo gyvybe gelbėja kolegas, padeda išnarplioti painiausias bylas ir surasti tikruosius kaltininkus. Šis komisaras turi ir juokingų silpnybių: dievina žaidimus su kamuoliu, bijo griaustinių ir žaibų, negali atsilaikyti nepavogęs kolegos bandelės su dešrele.

 

1994  m. pasirodė pirmosios serialo „Komisaras Reksas“ serijos. Pagrindiniui vaidmeniui iš 40 kandidatų buvo atrinktas kilmingasis Santas fon Hausas Zygelmajeris (Santo vom Haus Zieglmayer).  Kol vyko filmavimai jis gyveno kartu su prodiuseriu Pėteriu Hajeku (Peter Hajek). Pastarojo teigimu, Santo pomėgiai gerokai skyrėsi nuo jo kuriamo personažo: jis silpnybę jautė ne bandelėms su dešrele, o kur kas gurmaniškesniam maistui – vištienos krūtinėlės gaminiams, nemėgo žaisti su kamuoliu, tačiau džiaugdavosi vežiojamas automobiliu. 1998 – 2004 m. kultinę serialo žvaigždę įkūnijo ir galutinai įtvirtino veislės populiarumą Europoje nemažiau ypatingas šuo Retas Batleris (Rhett Butler). Jis buvo mokomas, prieš tai buvusio kolegos suformuotų, „Reksui“ būdingų įpročių ir gudrybių. Vienos garsiausių pasaulyje dresuotojos Teresos Anos Miler (Teresa Ann Miller) teigimu, Retas – išskirtinai gabus, netgi be žmonių komandos gebantis dirbti šuo. Neveltui šio gyvūno anketoje buvo nurodytas aukštasis išsilavinimas: jis baigęs Los Andželo gyvūnų kino mokyklą „Animal Action“!Tiesa, Reto kailis buvo šiek tiek šviesenis nei prieš tai buvusio kolegos Santo, taigi tekdavo jį kaskart grimuoti.

 

„Bethovenas“

 

Bethovenas

Didelį ir nerangų senbernarų veislės šunį priglaudžia Niutonų šeima. Bethovenas visus stebina savo draugiškumu ir muzikalumu. Vaikai jį besąlygiškai pamilsta iš karto, o štai pedantišką jų tėtį erzina pasikeitusios namų taisyklės bei atsiradusi netvarka. Nuo 1993 m. iki 2014 buvo sukurtos 7 filmo dalys, kuriose pasakojama apie Niutonų ir Bethoveno smagius bei intriguojančius nuotykius.

 

1993 m. pasirodžiusi pirmoji filmo „Bethovenas“ ekranizacija sulaukė didžiulės sėkmės, o senbernarų veislės šunys tapo tam tikromis gyvūnų mylėtojų ikonomis.

 

Pirmoje dalyje pagrindinį vaidmenį atliko šuo Krisas ir keli jo dubleriai:  Bensas (Benz) atliko įvairius triukus ir fizinio pasirengimo reikalaujančias užduotis, Dolė (Dolly) puikiai pasirodė scenose, kuriose reikėjo įkūnyti motinišką šilumą, bendrauti su vaikais. O štai Bumeris (Boomer) buvo atrinktas dėl savo ypatingo gebėjimo įtraukti ir gerklėje sulaikyti seiles!

 

Pirmosios „Bethoveno“ dalies pasirodymą buvo užprotestavę veterinarai. Jų teigimu, kino filmo scena, kurioje veterinaras Džonas (John) augintinius pagrobia ir parduoda mokslinių tyrimų laboratorijai, neigiamai atspindi šią profesiją ir šmeižia jos atstovus. Laimei, šis nesusipratimas buvo greitai išspręstas.

 

Egidijaus Brazio, šunų dresavimo instruktoriaus, komentaras

 

Brazys

Šunys yra skirstomi į sunkiai ir lengvai dresuojamus. Kas tai lemia?

 

Šunų dresavimo ypatumai priklauso nuo amžiaus (geriausi rezultatai pasiekiami gyvūną pradėjus treniruoti 2 – 5 mėn. amžiaus), lyties (kalytės yra lengviau dresuojamos nei patinėliai: švelnesnio būdo, paklusnesnės. O štai patinėliai – linkę į priešintis, kovoti, rodyti anarchiją), temperamento (cholerikai, flegmatikai ir pan.). Skiriamos genetiškai sunkiai dresuojamų šunų veislės – dalmantinai, šarpėjai, amerikiečių ir japonų akitos, bigliai, laikos, haskiai, lengvai – belgų malinua, vokiečių aviganiai, rotveileriai, labradorai, auksaspalviai retriveriai, pudeliai, jorkšyro terjerai.

 

Vaidybinuose filmuose dažniausiai nesutampa gyvūno tikrasis ir jo įkūnijamo personažo vardai. Ar sunku išmokyti šunį reaguoti į kitą vardą?

 

Išmokyti lengva. Šuniui, priešingai nei žmogui, vardas neturi įtakos, jis to nesupranta kaip savo identifikacinio ženklo: keturkojis reaguoja, kai jį šaukia ir apdovanoja skanėstu. Todėl, tą patį šunį vieną kartą galiu vadinti Reksu, kitą kartą Bimu – jis „atsišauks“.

 

Kaip šuo – aktorius suvokia įkūnijamą personažą ir jo patiriamas siužetines situacijas?

 

Šuo gyvena „čia ir dabar“, todėl vaidyba jam yra ne žaidimas, o tikras veiksmas. Jeigu filmuojamas nusikaltėlio užpuolimas, tai keturkojis yra išmokytas, pastarajam pasirodžius atitinkamai reaguoti – griebti, loti… Taip pat yra ir su dalyvavimu parodose: šuo pačio renginio nesuvokia, tačiau žino, kaip turi elgtis tam tikroje situacijoje, kad gautų skanėstą. Šunų dresavimo pagrindas yra treniravimas ir apdovanojimas.  Žinoma, filmavime dažniausiai dalyvauja 2 – 3 šunys: skirtingų įgūdžių reikalaujančiuose dubliuose, jie atlieka reikalingas komandas. Vienam šuniui gali būti sunku viską išmokti.

 

TV3 nuotykių seriale „Inspektorius mažylis“, Marius Jampolskis vaidino policininką, kuris kartu su mylimu vokiečių aviganių veislės šunimi tiria gimtojo provincijos miestelio nusikaltimus.

 

IMG_9727

 

Kaip Jums sekėsi susidraugauti su inspektorių Mažylį vaidinančiais šunimis – Brasu ir Nova?

 

Aš myliu šunis, jų nebijau, o šie keturkojai tai jaučia. Kitas kodinis susidraugavimo raktas – dešrelės (šypsosi)! Be to, Brasas ir Nova yra profesionalūs dresuoti šunys, tad mums bendrauti sekėsi puikiai.

 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais ir netikėtumais teko susidurti tokio pobūdžio filme?

 

Sudėtingiausia buvo tuo pačiu metu vaidinti ir stebėti bei kontroliuoti šunį, kad šis teisingai atliktų reikalingas komandas. Bet su tuo susijusios ir visos smagios, netikėtos situacijos, kai šuo kažko nesupranta arba padaro ne taip, kaip liepiama. Pavyzdžiui, 5 dublius iš eilės improvizuodamas nubėga ne į tą pusę, į kurią reikia (šypsosi)… Panašių situacijų buvo apsčiai – kone kiekvieną filmavimo dieną. Tačiau didelių akibrokštų tikrai nebuvo – profesionalūs šunys atlaikė įtampą ir nepridarė nesąmonių.

 

Kuo tokia vaidybinė patirtis Jums buvo įdomi?

 

Mano karjeroje tai buvo pirmas toks vaidmuo, iki tol neturėjau šuns partnerio (šypsosi). Naudinga buvo sužinoti daug dalykų apie vokiečių aviganių veislės šunis ir jų dresavimo ypatumus, kaip „susišnekėti“, bendrauti, reaguoti, kaip vertinti jų reakciją į mane. Įgavau daug naujos patirties.