Kai kurie traukiniai, lėktuvai ir kitos transporto priemonės veža ne iš vieno miesto į kitą. Kai kurie iš jų neturi grafiko. Pasirodo iš niekur ir vėl sugrįžta nelauktai. Kur jie važiuoja? Kokie keleiviai jais vyksta? Vieni sako, kad jie  vyksta į paralelinį pasaulį, kiti mano, kad keliauja „laiko kilpa“ (kai žmonės arba materialūs objektai netikėtai persikelia į kitą vietą), treti tiki, kad šie traukiniai veža tiesiai į pragarą. Niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų. Transporto priemonės niekada nesustoja stotyse ir nepriima naujų keleivių, o jeigu kam nors, pavyzdžiui, pavyksta įšokti į važiuojančio traukinio vagoną, tai dingsta be pėdsakų kartu su traukiniu vaiduokliu…

 

laiko kilpa

1911 metų liepos 14 dieną Romos geležinkelių bendrovė kartu su „Sanetti“ kompanija sukūrė reklamą, pristatančią naujo tipo rekreacinį traukinį. Jie surengė pirmą nemokamą ekskursiją šiuo traukiniu viešiems, turtingiems žmonėms. Vidurdienį trijų vagonų traukinys pajudėjo iš stoties.

 

Traukinyje buvo apie šimtą keleivių ir šeši įgulos nariai. Maršrutas buvo labai vaizdingas, besidriekiantis per gražiausias šiaurės Italijos vietas. Ypač įspūdinga kelionė turėjo būti per labai ilgą tunelį, iškastą Lombardijos uolose. Važiuodami traukiniu žmonės smagiai šnekučiavosi, gėrė šampaną, linksminosi. Atrodė, kad niekas jiems nesutrukdys.

 

Prieš įspūdingą tunelį, to meto inžinierių šedevrą, traukinys sulėtėjo, išleido juodus dūmus ir jame pradingo amžiams. Tik 2 keleiviai, nujautę kažką negero, suspėjo laiku iššokti iš traukinio prieš įvažiuojant į tunelį ir taip išsigelbėti. Vienas iš jų vėliau pasakojo: „Išgirdau neaiškų gaudesį. Juodus lokomotyvo dūmus staiga pakeitė iš tunelio angų besiveržiantys pieno baltumo rūko debesys. Tas rūkas, kaip banga, užklojo lokomotyvą. Paskui rūke pranyko pirmasis mūsų nelaimingojo traukinio vagonas. Tada iššokau iš vagono ant žemės, laimei, traukinys važiavo labai lėtai. Akies krašteliu pastebėjau, kad paskui mane iššoko dar vienas keleivis. Mes abu nukritome ant žemės. Daugiau aš nieko neprisimenu“.

 

Nuodugnūs tunelio tyrimai nedavė jokių rezultatų. Nebuvo rasta nieko, kas būtų galėję paaiškinti paslaptingą traukinio dingimą. Apie incidentą rašė visi laikraščiai. Išsigandę Romos gyventojai nedrįso naudotis traukinių paslaugomis, ypač bijojo važiuoti per tunelį. Tunelį, kurio statyba kainavo milžiniškus pinigus, reikėjo uždaryti. O per II pasaulinį karą įvažiavimą į tunelį galutinai užblokavo nukritusi bomba.

 

Egzistuoja daugybė teorijų, kas nutiko šioje vietoje. Tačiau, ko gero, labiausiai visus dominanti teorija apie tai, kad šis traukinys – tai laiko mašina. Kaip tai gali būti?

 

Geležinkelių tinklas – tai pats masyviausias žmonijos kūrinys pagal mūsų planetos mastą. Metalinis tinklas dengia visus žmonių apgyvendintus žemynus ir, be abejo, turi įtakos natūraliam geofiziniam Žemės laukui. Gali būti, kad tai sudaro palankias sąlygas kelionėms laiku. Taigi, geležinkeliai – tai ne tik priemonė, padedanti žmonėms keliauti erdvėje, bet ir laike.

 

Galingas žemės drebėjimo epicentras Mesinoje, prieš pradingstant traukinio vagonams,žemės plutoje sukėlė daug lūžių ir įtrūkimų, kurie paveikė ir chronologinį lauką. Dėl šių pokyčių tunelis tapo chronologine skyle, į kurią patekęs traukinys persikėlė iš įprastos trijų dimensijų erdvės į keturių dimensijų erdvę, kurioje atsiranda neįprasta gelmė. Pasikeitus matmenims traukinys išnyko iš dabarties ir nukeliavo į praeitį arba ateitį.

 

Įdomu tai, kad traukinys, keliaujantis laiku, gali pasirodyti tik toje vietoje, kurioje kažkada buvo nutiesti geležinkelio bėgiai arba ten, kur jie bus nutiesti ateityje.

 

Mokslininkai ilgą laiką dirba prie projektų, kurie padėtų sutrumpinti keliones per visatas. Pagal reliatyvumo teoriją tą padaryti pavyktų, pasinaudojus vadinamąja kirmgrauža.

 

Kas yra kirmgrauža? Erdvė ir laikas gali būti deformuoti ir iškraipyti. Tokiems iškraipymams sukurti reikia milžiniško materijos arba energijos kiekio. Teoriškai tokį projektą sukurti yra įmanoma. Kirmgraužas sudaro dvi žiotys, sujungtos tuneliu. Tai galima įsivaizduoti kaip popieriaus lapą, kurį galima lankstyti. Ant to lapo pažymėti du taškai, simbolizuojantys kelionę iš taško A į tašką B. Linija tarp jų – tai atstumas, kurį reikėtų įveikti įprastu laiku ir erdve. Tačiau popierių sulenkus beveik per pusę (kraštai neturi liestis vienas su kitu) galima nubrėžti trumpesnę įsivaizduojamą liniją. Tai reiškia, kad atstumas nuo A iki B sutrumpėja. Didžiausia problema tokių kelionių, kad jos yra labai nestabilios. Patekus į kirmgraužą atsiranda svyravimų, staigaus kritimo, stiprios radiacijos ir kontakto su nežemiška materija pavojai. Paprastai tariant, popieriaus lapas (kirmgraužos modelis), gali labai staigiai užsiverti ir sunaikinti keliautojus laiku. Šiuo metu mokslininkai yra sukūrę naujų, neįprastų kirmgraužų modelių, kurios gali būti stabilesnės ir ilgiau išlikti atviros. Galbūt tuomet iš tiesų įvyks kelionės į ateitį. Kelionės į praeitį, anot mokslininkų, tėra mokslinės fantastikos kūrinys.