Johann Wolfgang von Goethe gimė 1794 m. rugpjūčio 28 d. Mirė 1832 m. kovo 22 d.

Gėtė – žymiausia figūra Vokietijos literatūros pasaulyje, vadinama aukščiausiu genialumo šioje srityje įsikūnijimu. Jis dirbo poezijos, literatūros, filosofijos ir mokslo srityse, o jo pjesė „Faustas“ laikoma nuostabiausia poema šiuolaikinėje Europos literatūroje. Getės darbai tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui muzikos, dramos, poezijos ir filosofijos meistrų, o jo gyvenimo istorija – ne ką mažiau kvapą gniaužianti nei jo kūrybinė veikla.

   

Lavinamas nuo mažens
Gėtė gimė Frankfurte, tuometinėje šventojoje Romos imperijoje, dabartinėje Vokietijos teritorijoje. Visi jo broliai ir seserys mirė ankstyvo amžiaus, išskyrus sesuo Kornelija Friderika Kristiana, kuri gimė vos po berniuko gimimo metinių. Johaną mokė pats tėvas bei keletas privačių mokytojų, kurie suteikė bendrųjų dalykų žinių, ypatingą dėmesį skirdami kalboms: lotynų, graikų, prancūzų, italų, anglų ir hebrajų. Be to, berniukas išmoko šokti, jodinėti bei fechtuotis. Nuo ankstyvos vaikystės rodė susižavėjimą piešimu, tačiau bėgant metams vis labiau ėmė domėtis literatūra. Jaunąjį Johaną taip pat traukė teatras ir lėlių spektakliai. Tačiau pasižymėjo vis didėjančiu neigiamu požiūriu į katalikų bažnyčią, kurios istoriją vadino „paklydimų ir smurto mišraine“.

   

Pirmoji kūryba
1765–1768 metais Gėtė studijavo Leipcige, kur tiesiog neapkentė mokytis atgyvenusių teisinių dalykų, tačiau žavėjosi poezijos pamokomis. Čia jis pamilo Aną Katariną Šionkopf ir sukūrė daug eilių jos garbei, beje, poeziją jis rašė rokoko stiliumi. Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį Gėtė išleido anonimiškai, tačiau greitai prarado susidomėjimą šiuo užsiėmimu ir išmetė beveik visus savo rankraščius. Nuobodžios studijos neleido vaikinui nė kiek progresuoti, taigi jis buvo priverstas grįžti į Frankfurtą, kur jo laukė smarkiai pašliję santykiai su tėvu ir rimta liga, ilgam prikausčiusi vaikiną prie lovos. Čia iš nuobodulio jis parašė begėdiškai akiplėšišką kriminalinę komediją. Vėliau Gėtė išvyko tęsti studijų Strasbūre. Jo gyvenimas vėl tapo įdomus – vaikinas susipažino su naujais žmonėmis, paskatinusiais atrasti Šekspyrą ir liaudies poezijos turtus.

   

Gyvenimo vingiai
Johanas vėl pradėjo intensyviai kurti ir parašė puikių poezijos darbų. Tačiau dirbdamas teisės srityje jis stengėsi prie įstatymų prieiti iš žmogiškosios pozicijos ir šis faktas galų gale jam kainavo teisininko karjerą. 1774 m. Gėtė parašė savo garsiąją knygą „Jaunojo Verterio kančios“, kuri jam atnešė šlovę ir pripažinimą. Gavęs Veimaro kunigaikščio Karlo Augusto kvietimą, rašytojas išvyko ten gyventi ir dirbti kunigaikščio patarėju. Čia jis užmezgė santykius su Šarlote fon Štain, vyresne ištekėjusia moterimi. Šis romanas truko dešimt metų ir iširo Johanui iškeliavus Italiją. Vyras išvyko savo meilužės net neperspėjęs. Žinoma, moteris buvo sukrėsta tokio poelgio, tačiau po kiek laiko jiedu draugiškai susitaikė. Italijoje Gėtė susižavėjo klasikiniais antikinės Romos bei Graikijos menais.

   

Amžius meilei – ne kliūtis
Grįžęs į Veimarą rašytojas ėmė susitikinėti su Kristiana Vulpius – ši moteris buvo vyro meiluže visus aštuoniolika metų, per kuriuos pagimdė jam sūnų Julių Augustą Valterį. Galbūt santykiai taip ir būtų likę neįteisinti, jei ne 1806 m. į poros namus netikėtai įsiveržusi Napoleono kariuomenė. Kitą dieną po šio siaubingo įvykio kuklios ceremonijos teismo koplytėlėje metu Johanas vedė Kristianą. Nuo 1793 m. Gėtė nusprendė visą savo likusį gyvenimą paaukoti literatūrai, parašė garsiausią savo kūrinį – „Faustą“, kurio antrąją dalį sukūrė savo mirties metais. Praėjus septyneriems metams po žmonos mirties Gėtė susirgo sunkia širdies liga, tačiau tai nesutrukdė jam įsimylėti. Šįkart meilės objektu tapo Ulrikė fon Levetcov – pažinties dieną panelei buvo aštuoniolika, o įsimylėjusiam poetui – septyniasdešimt treji… Gėtė taip susižavėjo merginos grožiu ir protu, kad sukūrė jai eilę poemų bei karštligiškai troško ją vesti. Tačiau santuokai nepritarė jaunosios panelės motina. 1832 m. kovo 22 d. didysis poetas mirė ir buvo palaidotas Veimaro kapinėse.

   

Įdomūs faktai
•    Daugelyje Gėtės darbų, ypač „Fauste“, „Romėniškose elegijose“ ir „Venecijos epigramose“ be užuolankų pabrėžiamas erotinis meilės aspektas, kuris rašytojo gyvenamuoju laikotarpiu buvo ne tik neįprastas viešai aptarinėti, bet ir neatitiko moralinių normų.
•    Gėtė domėjosi geologija ir turėjo didžiausią asmeninę mineralų kolekciją Europoje – po mirties rasti sukaupti 17 800 skirtingų akmenų pavyzdžiai.
•    „Jaunojo Verterio kančiose“ pasmerkdamas pagrindinį veikėją savižudybei rašytojas teigė taip apsisaugojęs save nuo savižudybės, mat tuo metu jis beviltiškai ir be atsako buvo įsimylėjęs nežinomą jauną moterį.
•    Žymiausias Gėtės mokslinis darbas – jo knyga „Spalvų teorija“, kurioje teigiama, kad spalvą charakterizuoja dinaminė šviesos ir tamsos sąveika, veikiant neaiškiam tarpininkui.