Kai išgirstate žodį „viduramžiai“, kokį kvapą įsivaizduojate sklindantį nuo tais laikais gyvenusių žmonių ir jų namų? Ar iš tiesų tuomet visur nosį rietė pasibaisėtinas dvokas? Tyrimai rodo, kad tai ne visai tiesa. Iš tiesų viduramžiais žmonės gyveno mažiau higieniškomis sąlygomis, jei palygintumėte su šiandienėmis, bet viskas nebuvo taip blogai!

 Vonia

Yra žinoma, kad viduramžiais žmonės maudydavosi dažniau nei jų palikuonys XIX a. Buvo įprasta, kad šiais malonumais mėgaudavosi šeimininkai kartu su pas juos atvykusiais svečiais. Populiarios buvo nešiojamosios medinės vonios, kurių vidus apmuštas minkšta medžiaga ir dėl patogumo pritaisytos pagalvėlės. Karalių rūmuose buvo ir panašių į šiandienius vonios kambarių su keraminėmis plytelėmis išklotomis grindimis bei vonios kilimėliais. Pavyzdžiui, Anglijos karalius Džonas maudydavosi kartą per tris savaites, tačiau tai darydavo reguliariai, o karaliaus Edvardo IV metraštininkai pažymėjo, kad jo didenybės barzdaskučiui kiekvieno šeštadienio vakarą sumokama po du kepalus duonos ir ąsotis vyno už tai, kad jis „pamalonina karalių ištrinkdamas jam galvą, nuplaudamas kojas ir pėdas bei švariai jį nuskusdamas“. Vargingesnė visuomenės dalis naudodavosi viešosiomis pirtimis – po gatves lakstydavo berniukai rėkaudami, kad vanduo jau karštas, ir kviesdami žmones ateiti praustis.

 

Geros manieros

Kaip įrodymas, kad higiena viduramžiais buvo svarbi, išlikę keletas knygelių, kurios skirtos norintiesiems patobulinti savo manieras. Jose aprašomi, kad tokie nepriimtini dalykai kaip dantų valymasis staltiese sėdint prie stalo ir spjaudymas ant jo susilauks nepritariančių žvilgsnių, taip pat nosies išsišnypštimas į delną ir jo nusivalymas į drabužius. Pabrėžiama, kad nagai visuomet turi būti švarūs, o rankos, dantys ir veidas turi būti prausiami kiekvieną rytą.

 

Rankų plovimo ritualas

Kilmingiesiems rankų plovimas dažnai būdavo savotiškai ypatingas ritualas, kuriam atlikti reikėjo dviejų dubenų – vieno tuščio, kito pilno šilto pakvėpinto vandens, dviejų tarnų ir rankšluosčio. Dubuo su šiltu vandeniu buvo laikomas ant indaujos uždengtas tuščiuoju dubeniu. Atvykus kilmingam asmeniui, vienas tarnas nukeldavo dengiantįjį dubenį ir paduodavo kitam tarnui kartu su vandens pilnuoju dubeniu. Šis tarnas per ranką būdavo persimetęs švarų rankšluostį. Jis atsiklaupdavo laikydamas tuščią dubenį žemiau, o iš pilnojo palengva pildavo vandenį į tuščiąjį, kad kilmingasis galėtų patogiai nusiplauti rankas, laikydamas jas virš tuščio dubens. Tuomet pirmasis tarnas paimdavo iš antrojo rankšluostį ir juo nusausindavo kilmingajam rankas. Argi ne iškilmingas ritualas?

 

Burnos higiena

Viduramžiais vienintelis dantų gydymo būdas – sugedusio danties pašalinimas. Šią skausmingą operaciją atlikdavo be jokių nuskausminamųjų vaistų ar procedūrų. Be to, tais laikais nebuvo jokių protezų ir niekas nedėdavo dirbtinių dantų. Dėl šių priežasčių viduramžiais dantimis labai rūpinosi. Gerai išauklėti žmonės kiekvieną rytą dantis valydavosi švariu medžiagos gabalėliu, taip pat buvo populiarūs vaistažolių mišiniai, kurie burnai suteikdavo malonų kvapą, o šveitimui naudojo sudegintų rozmarinų pelenus.

 

Trenkame galvą ir kvėpinamės

Išlikę XIII a. įrašai rodo, kad Vakarų Europoje plaukus dažniausiai trinkdavo didžiuliame, tačiau negiliame dubenyje, kurį statydavo ant grindų patiesto kilimėlio. Žmogus, kuris trinkdavo sau galvą, susilenkdavo per juosmenį, panardindavo galvą į dubenį, tuomet išmuiluodavo plaukus ir išskalaudavo juos tame pačiame dubenyje. Prieš pradedant naudoti alkoholio pagrindu gaminamą tualetinį kvapųjį vandenį, kuris atsirado XIV a., mūsų švarieji ir geromis manieromis pasižymintys viduramžių vyrai ir moterys savo švaros procedūras baigdavo apsibarstydami pudros milteliais veidą ir kartais visą kūną. Pudrą gamindavo iš ryžių, trintų vilkdalgių šaknų arba trintų ajerų šaknų bei įvairių trintų kvapiųjų prieskonių ir vaistažolių, pavyzdžiui, gvazdikėlių, džiovintų rožių žiedlapių bei levandų.

 

Nepamirškime drabužių!

Kilmingieji stengėsi kvėpinti ne tik savo kūną, bet ir drabužius bei patalynę. Pavyzdžiui, karaliui Edvardui IV ypač patiko žibuoklių bei vilkdalgių kvapas, dėl to virinant jo skalbinius į katilą įmesdavo šių augalų. Levandas ir kitas džiovintas kvapiąsias žoleles dažnai dėdavo į drabužių spintas, tačiau įstabiausias ir labiausiai vertinamas buvo rožių aromatas, išgaunamas įdedant džiovintų žiedlapių tarp drabužių. Geriausiomis rožėmis laikytos augančiosios Provanse, dėl to įvairių Vakarų Europos šalių valdovai ir kilmingieji siųsdavosi prancūziškus žiedlapius savo spintoms kvėpinti.

 

Įdomūs faktai

  • Seniausias Anglijoje rašytinis šaltinis apie vaistažolių naudojimą vonioms bei namams kvėpinti datuojamas 900–950 m.
  • XI a. pradėjus rengti kryžiaus žygius į Azijos kraštus, iš ten į Europą buvo atvežtas muilas.
  • Kadangi net ir kilmingieji puotų metu dažnai valgydavo rankomis, ant stalų svečių patogumui stovėdavo dubenys su kvapiuoju rožių vandeniu rankoms po valgio nusiplauti.
  • Burgundijos kunigaikštis Filipas Gerasis turėjo berniuko statulą, kuris „šlapinosi“ rožių vandeniu.
  • Kilmingųjų rūmai ir pilys dažnai dvokdavo drėgme ir pelėsiais. Šiam dvokui nuslopinti ant grindų barstydavo džiovintų žolelių: levandų, čiobrelių, vingiorykščių, raudonėlių ir kiti.