Pakelėse ir palaukėse vešinčios kraujažolės – turbūt vienos seniausių žmogaus naudojamų vaistažolių. Jų liekanų archeologai aptiko jau neandertaliečių kapavietėje Irake prieš 60000 metų prieš Kristų. Pasak graikų mitų, šią žolelę galiūnui Achilui, prieš išvykstant į mūšio lauką, davęs kentauras Chironas. Remiantis legenda, atsirado augalo lotyniškas pavadinimas – Achillea millefollium. Kraujažolėse esančios medžiagos gydo žaizdas, stabdo kraujavimą, veikia antimikrobiškai bei malšina skausmą. Tai dar ne visos šio puikaus augalo gydomosios savybės!

 

Paprastoji kraujažolė renkama nuo liepos iki rugsėjo mėnesio, kai žydi. Nuovirams ir užpilams ruošti naudojamos šviežių ir džiovintų kraujažolių žiedynai be kotelių ir stiebai su lapais. Arbatą galima pagardinti medumi ir citrina.

 

Arbata gerina skrandžio, tulžies, žarnyno, inkstų veiką, kraujo apytaką. Kraujažolė ne tik stabdo kraujavimą, bet ir gydo negyjančias žaizdas: odos opas, bėrimus ir nudegimus.

 

Kraujažolių arbata skatina prakaitavimą, todėl padeda, esant aukštai temperatūrai, peršalus ar tik pajutus pirmuosius gripo simptomus. Skatina tulžies išsiskyrimą, todėl gerina virškinimą, padeda nuo vidurių pūtimo, viduriavimo. Gydo šlapimo takų infekcijas. Slopina spazmus, tinka, jei skausmingos menstruacijos.

 

Kraujažolės tonizuoja ir ramina. Turi odą šviesinančių medžiagų: vaistažolių nuoviras balina strazdanas ir padeda atsikratyti pigmentinių dėmių. Daugelis turbūt nežino, kad džiovintos kraujažolės gali būti natūrali priemonė, atbaidanti uodus. Jiems labai nepatinka deginamų džiovintų kraujažolių kvapas…