Kovo 25 dieną, netrukus po lygiadienio, Lietuvoje minima ypatinga Gandro šventė, kitaip vadinama Gandrinėmis. Šios šventės ištakos siekia baltų gentis. Įvedus krikščionybę, Gandrinės buvo sutapatintos su Viešpaties apreiškimu šv. Mergelei Marijai (Blovieščiais).

 

Manoma, kad šią dieną turėtų jau parskristi gandrai, nes sniegas jau tirpsta ir saulė vis labiau šildo žemę. Baltai kažkada Gandro šventę laikė Naujųjų metų pradžia, todėl šią dieną būdavo spėjama, kokie bus ateinantys metai.

 

Tikima, kad, jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas seksis, netekėjusios merginos ištekės, mokiniai neliks kartoti kurso. Senoliai kalba, kad šią dieną gyvatės ridinėja savo karalienės karūną, žadindamos gamtą. Gyvatės karalienės karūną rasti yra labai didelės sėkmės ženklas. Ją radęs žmogus, įgyja aiškiaregystės dovaną.

 

Gandro dieną šeimininkės vaišindavo šeimyniškius ir kaimynus savo keptomis įvairių grūdų bandelėmis, o ūkininkai atlikdavo ritualus daržuose ir klėtyse, tarsi kviesdami pavasarį…

 

Gandro simbolis dažnai vartojamas mitologijoje. Senovėje paukštis buvo labai gerbiamas, nes jis naikindavo sodo ir daržo kenkėjus: vabzdžius ir roplius. Šalia namų žmonės kelia gandralizdžius, kuriuose laukia apsigyvenant šių paukščių. Sakoma, kad gandrai atneša į namus laimę ir klestėjimą. Krikščioniškoje tradicijoje gandras simbolizuoja Jėzų Kristų, nes naikina viską, kas bloga. Tikima, kad gandrai maitina savo tėvus, kaip ir savo vaikus.

 

Baltasis gandras Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje – nacionalinis paukštis. Pietų Olandijos provincijos sostinės Hagos simbolis – gandras, ėdantis gyvatę. Gandras taip pat vaizduojamas Prancūzijos Elzaso emblemoje.