Europoje kukmedžiai yra turbūt patys ilgaamžiškiausi medžiai, ypač gerbiami druidų. Škotijoje kukmedžių dažniausiai galima pamatyti bažnyčios šventoriuje. Pagonys šį medį garbino, kaip turintį gydomųjų savybių, nors beveik visos medžio dalys yra nuodingos, ir gebantį atsinaujinti, nes kukmedis niekada nemiršta. Medis išauga iš įsišaknijusių kukmedžio šakų.

 

Garsiausia pasaulyje kukmedžių giraitė auga Velse, šalia VI amžiuje, kaip manoma, Velso šventojo statytos koplyčios Neverno slėnyje. Šiandien koplyčia yra visiškai perstatyta, tačiau pasakojama, kad ją statant buvo panaudoti keli akmenys iš senosios šventyklos. Kelyje, vedančiame į bažnyčią, iš abiejų pusių veši be galo seni kukmedžiai. Iš tų medžių ypatingai išsiskiria vienas, su gilia žaizda žievėje, pro kurią sunkiasi žmogaus kraujo raudonumo syvai. Ne tik spalva, bet ir medžio syvų tirštumas kaip kraujo…

 

Nėra vieningos nuomonės, kaip aiškinti šį fenomeną. Tikintieji mano, kad kryžius ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus buvo pagamintas iš kukmedžio, todėl medis kraujuoja, gedėdamas Kristaus. Kiti įsitikinę, kad stebuklingasis kukmedis – tai gyvybės medis iš Rojaus sodų. Dar kiti porina apie vienuolį, kuris neteisingai apkaltintas padaręs nusikaltimą, buvo pakartas ant kukmedžio šakos. Manoma, kad prieš mirtį jis liepęs medžiui kraujuoti, kad įrodytų savo nekaltumą. Vienoje legendoje pasakojama, kad medis yra užkeiktas kasmet kraujuoti, kol Neverno pilies sostas priklausys Velso princui. Kitoje legendoje tvirtinama, kad tik įsivyravus taikai pasaulyje, iš medžio žaizdos nustos bėgti raudonas ir tirštas kraujas…