Priešingai vyraujančiai nuomonei, poros nesiginčija dėl to, apie ką galvoja: pinigus, seksą, vaikų auklėjimą, uošvius ar buities darbus. Mylimieji ginčijasi, nes yra įsitikinę, kad antrajai pusei nerūpi, kaip jie jaučiasi. Tokie ginčai – tai skausmo ir liūdesio dėl silpstančio ryšio išraiška.

 

Ilgai tyrę tūkstančius porų užsienio psichologai nustatė, kad yra tik dvi esminės priežastys, kodėl poros pykstasi:

 
  • Grėsmė: kai vienas iš poros jaučia, kad partneris yra pernelyg kritiškas ir reiklus, ir grasina nutraukti santykius.
  • Abejingumas: kai vienas iš poros jaučia, kad partneris yra nelojalus ir neatidus, nesistengia dėl santykių.

Nesvarbu, didelė ar maža problema, idealiu atveju ji išsispręstų, jei partneris:

 
  • Nevadovautų;
  • Labiau stengtųsi dėl santykių;
  • Nerungtyniautų;
  • Parodytų, kad myli;
  • Atsiprašytų.

Galbūt ką nors nustebins, bet atsiprašymas yra paskutinėje vietoje iš išvardinto problemų sprendimo sąrašo. Daug svarbiau, kad partneris stengtųsi pakeisti savo elgesį, suteiktų daugiau laisvės, prisipažintų savo kaltes, parodytų pagarbą ir norą ieškoti kompromiso.

 

Psichologai pataria, kilus konfliktui, pabandyti nustatyti jo priežastį (grėsmė ar abejingumas) ir tada nuspręsti, ką daryti. Pavyzdžiui, jeigu gyvenimo partneris kritikuoja, kyla grėsmė prarasti statusą. Kritikuojamas asmuo natūraliai nori to išvengti ir tarsi pasislėpti. Jeigu ginčas kilo dėl abejingumo: vyras galėtų padovanoti puokštę gėlių ir problema išsispręstų. Tačiau jei partneris jaučia grėsmę ir baimę, gėlės nepadės, reikės ieškoti kitų problemos sprendimo būdų.