Daugybė jaunuolių svajoja apie šeiminę laimę bei darnų gyvenimą su vienu ir tuo pačiu žmogumi. Deja, beveik pusė pirmų santuokų, atsitrenkusių į šeiminio gyvenimo uolas, išyra. Tačiau beveik 90 % žmonių ryžtasi antrai santuokai. „Antrą santuoką sukūrę partneriai labiau stengiasi išsaugoti santykius, kad negrįžtų į tas skaudžias situacijas, kokios buvo anksčiau“, – teigia „Individualiosios psichologijos instituto“ programų koordinatorė, konsultantė Rasa Kardaitė-Vėlyvienė.

 

antroji santuoka

Galbūt egzistuoja konkretus laikas, kada patariama kurti antrą santuoką?

 

Labai svarbu, kad žmogus vos iširus santykiams nepradėtų kurti naujų. Visos skyrybos, netgi taikios, tiesiogiai siejamos su stresu. Po jų žmonės dažniausiai būna išsigandę, sutrikę, todėl ieško artimų santykių. Deja, dažniausiai per greitai užmegzti santykiai tampa netinkamu pasirinkimu. Skyrybas būtina išgyventi visomis prasmėmis: atleisti, išgedėti, išpykti. Tik atsigavęs po iširusių santykių žmogus gali megzti naujus. Svarbu, kad jie nebūtų užmegzti ne per anksti.

 

Ar antrą santuoką kurdamas žmogus jaučiasi kitaip nei žengdamas tokį žingsnį pirmąkart?

 

Žinoma, kad jaučiasi kitaip. Juk turi kitokios patirties, galbūt netgi daugiau baimių. Pavyzdžiui, gali kilti klausimas: „Jeigu negebėjau išsaugoti pirmosios santuokos, ar man pavyks išsaugoti antrąją?“

 

Antrąkart įsipareigojant kitam žmogui jaučiama didesnė atsakomybė?

 

Priklauso nuo žmogaus ir to, ko jis tikisi. Jeigu žmogus pasiruošęs rimtiems santykiams ir dar kartą bando kurti šeimą, tuomet tikrai jaučia didelę atsakomybę. Tačiau atsakomybė jaučiama visuomet, todėl visiškai nesvarbu kelintą kartą kuriama šeima. Itin didelė atsakomybė kuriant antrąją santuoką dažniausiai jaučiama dėl vaikų. Juk susitinka ne tik partneriai, bet ir jų vaikai iš ankstesnių santuokų. Tada suaugusieji būna atsakingi ne tik už savo santykius, bet ir už vaikus: kaip jie priims naują tėvo ar mamos gyvenimo partnerį, kaip sutars ir t. t.

 

Ar dažnai besituokiant antrą kartą kyla mintis: „Et, jeigu nepasiseks, išsiskyriau vieną kartą, tai padarysiu ir antrąkart“?

 

Manau, taip sakydami žmonės tik juokauja. Joks sveiko proto asmuo nenori dar kartą išgyventi santykių nutraukimo ir su tuo susijusio streso. Jeigu žmogus pasiryžęs dar kartą kurti santykius, jis į tai pažiūrės atsakingiau, nes visų pirma norės apsaugoti save nuo neigiamų reakcijų, jausmų ir patirčių.

 

Kai kurie teigia, kad sukūrus antrą santuoką būtina susilaukti bendro vaiko. Ką apie tai manote?

 

Tai priklauso nuo partnerių susitarimo, amžiaus ir galimybių. Nepritariu nuomonei, kad vaikas sujungia arba sustiprina šeimą. Jeigu partneriai nusprendžia, kad nori ir gali turėti bendrą vaikelį, tai visuomet yra sveikintina. Tačiau gali būti, kad vienas partneris nori, o kitas dėl atsakomybės ar išgyventų skaudžių patirčių tiesiog bijo turėti bendrą vaiką. Nemanau, kad antrąkart susituokę partneriai privalo turėti bendrą atžalą.

 

Antrą kartą norintiems susituokti civilinės metrikacijos biure nekyla jokių problemų, tačiau prisiekti meilę prieš Dievą – keblu. Ar tai daro įtaką poros santykiams?

 

Tai – labai opus ir sudėtingas klausimas. Džiaugiuosi, kad bažnyčia geranoriškiau pradeda vertinti skyrybas, lengviau duoda leidimą prisiekti meilę prieš Dievą kuriant nebe pirmą santuoką. Manau, jei nepavyksta kurti santykių, galima rasti daug priežasčių, trukdančių tai padaryti. Viena jų – kad partneriai negalėjo vienas kitam prisiekti meilę prieš Dievą. Jeigu partneriai tikintys, galima pamažu eiti tikėjimo keliu ir žiūrėti, kokių yra galimybių tai padaryti. Jei pora tikinti, jai tikrai daug maloniau ir geriau gyventi prisiekus prieš Dievą. Tačiau jei dėl kokių nors priežasčių to neįmanoma padaryti, nemanau, kad tai gali iš esmės paveikti santykius. Jeigu du žmonės vienas kitam atviri ir nuoširdūs, tai negalėjimas prisiekti meilę prieš Dievą santykiams neturėtų pakenkti.

 

Sakoma, pirma santuoka – vaikams, antra – vyrui. Ar tai tiesa?

 

Norėčiau, kad pirma santuoka būtų ir vyrui, ir vaikams bei nereikėtų nei antrų, nei tolesnių santuokų. Reikėtų kurti tokius santykius, kuriuos pavyktų ilgai puoselėti. Be to, jie turėtų būti stabilūs, kad kuo mažiau įvyktų skyrybų. Tiesą sakant, vaikai skirti ne mums ir yra ne mūsų, mes tik padedame jiems augti. Kiekvienoje santuokoje partneriai turi suprasti, kad gyvena vienas dėl kito. Tik tada šeimoje vyraus darna, ramybė, jos nariai sutars ir bendradarbiaus. Jeigu šeima mano, kad gyvena dėl vaikų ar pan., jie išgyvena santykių krizę.

 

Zigmundas Froidas pastebėjo, kad antrosios santuokos būna patvaresnės. Ar jis teisus?

 

 

Įsivaizduoti partnerius, kurie susituokė būdami 20 m., tačiau jų šeima iširo. Tuomet antrąją santuoką tokie žmonės kuria įžengę į ketvirtą dešimtį. Todėl antroji santuoka yra fiziologiškai brandesnė, o dėl įgytų gyvenimo patirčių žmonės labiau subręsta ir gali kurti patvaresnius santykius. Žmonės nelinkę kentėti, jie nenori nuolatos patirti skaudžių išgyvenimų. Todėl antrą santuoką sukūrę partneriai labiau stengiasi išsaugoti santykius, kad negrįžtų į skaudžias situacijas, kokios buvo anksčiau.

 

Tiesa, kad antroje santuokoje žmonės nekartoja tų pačių klaidų?

 

Būtų labai gera, jei visiems pavyktų antrą kartą neužlipti ant to paties grėblio. Bet žmogus nesąmoningai linkęs kartoti vis tas pačias klaidas. Ir vis iš naujo patiria skausmą, kurį jam sukelia grėblio kotas, trenkdamas į galvą. Galbūt mažiau klaidų antroje santuokoje daroma dėl to, kad partneriai linkę kalbėtis apie problemas. O tai padeda išvengti ir nedaryti tų pačių klaidų.

 

Bėgant metams žmogus tampa kategoriškesnis, mintys darosi ryžtingesnės, veiksmai drąsesni. O tolerancijos partneriui su metais daugėja?

 

Žmogaus stuburas tarsi kaulėja, o bręstant norėtųsi, kad partneris būtų tolerantiškesnis. Tolerancija priklauso nuo kiekvieno žmogaus nusiteikimo. Jeigu asmuo nori ką nors keisti ir būti tolerantiškesnis, atsakingesnis, darys viską, kad neprarastų tolerancijos. Jei žmogus nenori suprasti, kas vyksta, tai iš kur atsirasta tolerancija? Dažniausiai tik antroje santuokoje žmonės išdrįsta vienas kitam pasisakyti, kas juos erzina, skaudina, neramina. Tai irgi atveria kelią tolerancijos link.

 

Ar pirmoji santuoka gali trukdyti antrajai?

 

Žmogus gali lyginti partnerius, pirmoje ir dabartinėje santuokose susiklosčiusias situacijas. Tai gali trukdyti santykiams. Tačiau aiškiai supratus, kad toks lyginimas kenkia santykiams, reikia kreiptis į specialistus, kurie gali padėti susigaudyti, kodėl taip nutiko.

 

Antrąkart tuokiantis su našliu arba našle kyla didesnis pavojus būti lyginamam su mirusiu partneriu?

 

Našlys arba našlė privalo tam tikrą laiką išgedėti. Jeigu žmogus yra išgedėjęs savo netektį, tuomet stengiasi niekuomet neskaudinti šalia esančio naujo partnerio. Jis gali švelniai, atvirai ir jautriai papasakoti, pasidalyti prisiminimais apie buvusį sutuoktinį, o ne juos lyginti. Labai svarbu, kokie santykiai našlį (-ę) siejo su buvusiu sutuoktiniu. Jeigu pora gyveno darniai, dažniausiai likęs gyvas partneris lengviau išgyvena gedėjimo laikotarpį. O jei santykiai buvo įtempti, skausmingi, tuomet partneris mirusio sutuoktiniogali ilgai gedėti. Todėl gali būti, kad su našle (-iu) naujai sukurtoje santuokoje gali tekti patirti gana skausmingų situacijų. Tai taip pat turėtų žinoti žmonės, planuojantys kurti santykius su partneriu, išgyvenusiu sutuoktinio mirtį.

 

Sakoma, santuoka gali iširti tik kartą, tačiau jei taip nutinka 2–3 kartus, problema slypi pačiame žmoguje. Ar tai tiesa?

 

Jeigu šalia yra vienas kvailys, galbūt jis iš tiesų kvailys. Tačiau jei asmuo mano, kad tik jis yra protingas, o visi kiti kvaili, tuomet problema greičiausiai slypi pačiame žmoguje. O jei rimtai kalbant, reikėtų prisiminti vaikystės patirtis. Šeima, kurioje žmogus užauga, daro didžiulę įtaką tam, kaip jis ateityje kurs santykius. Jeigu žmogus vaikystėje išgyveno skaudžių patirčių, kurdamas santykius gali arba stengtis pakartoti tokį patį santykių modelį, skaudindamas mylimąjį, arba daryti priešingai, bet netgi tuomet partneris gali jausti, kad yra skaudinamas. Dažnai žmogus sako: „Nors nesielgiu kaip mano tėvai, tačiau su partneriu nesukūrėme lamingos santuokos ir jaučiamės nelaimingi.“ Jei žmogus bando vieną, du, tris kartus kurti santykius, tačiau santuokos vis tiek išyra, tuomet problemų reikia ieškoti savyje. Gali prireikti ir specialistų pagalbos. Žinoma, gyvenimo istorijos neperrašys nė vienas specialistas, tačiau jie gali padėti suprasti, kaip sukurti ir puoselėti visaverčius santykius.