Ryškiai geltonais žiedais balandžio ir gegužės mėnesiais pražysta kiaulpienės. Šios gėlės vertinamos labai prieštaringai. Vieniems – tai ir vaistažolė, gydanti nuo daugelio ligų, ir maistas. Kitiems – piktžolė, kurią reikia naikinti visais įmanomais būdais. Tretiems – tai romantikos ir svajų simbolis (ryškiaspalvių žiedų vainikai ir lengvi pienių pūkai).

 

Pirmą kartą, X amžiuje kiaulpienių vaistines savybes užrašė vienas arabų gydytojas. Tuo metu buvo žinoma, kad kiaulpienės ekstraktas varo šlapimą. Vėliau išsiaiškinta, kad kiaulpienės gali būti naudingos, turintiems kepenų ir virškinimo sutrikimų. Tyrimų metu pastebėta, kad kiaulpienės gyvuliams grąžina jėgas ir sustiprina imuninę sistemą.

 

Kai kurie gydytojai pacientams, vartojantiems antidepresantus, rekomenduoja gerti kiaulpienių šaknų arbatą, kuri valo kepenis. Kiaulpienėse esančios medžiagos skaido toksinus, kurie gali pažeisti ląsteles, todėl gali apsaugoti nuo vėžio. Kiaulpienių lapai valo šlapimo takus, o šaknys – kepenis.

 

Kiaulpienių ekstraktas skatina raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl gali būti naudojamas, gydant mažakraujystę, valant kraują, stiprinant imuninę sistemą. Organizmo valymui kasdien gerti arbatą su vienu ar dviem šaukšteliais džiovintų kiaulpienių šaknų. Arbatą virti 45 minutes ant lėtos ugnies. Puodelį kiaulpienių šaknų arbatos gerti tris kartus per dieną.

 

Kiaulpienių sultys naudojamos gydyti odos ligas: egzemą, grybelį, paprastuosius spuogus, niežulį.