Nurimus metų pradžios euforijai, gyvenimas sugrįžo į įprastas vėžes. Dalis naujametinių pažadų neišlaikė nė pirmųjų savaičių iššūkio. Kodėl taip atsitinka ir kas slypi po tikslu „numesti 10 kg iki pavasario“, komentuoja Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatras psichoterapeutas Erikas Stankūnas.

 

Stankunas-Erikas

Kalbant apie pažadus sau, visų pirma reikia identifikuoti, ar žmogus tikrai PATS to nori. Jei tai yra mados reikalas, aplinkos – draugų, tėvų, partnerio, visuomenės ar socialinių tinklų – spaudimas, tikėtina, kad tas pažadas ir liks neįgyvendintas. „Mūsų nusistatomas tikslas turėtų būti siekis, kad dvasia esamomis sąlygomis gyventų maksimaliame įmanomame komforte, kai mes dėl galimybės geriau gyventi ateityje aukojame savo resursus – jėgų, laiko, miego ar materialinius. Paprastai žmonės prisižada sau atsisakyti to, kas jiems juose nepatinka, arba kuria planus, norėdami per tam tikrą laiką įgyvendinti savo norus ar svajones“, – sako psichiatras psichoterapeutas Erikas Stankūnas.

 

Kas lengviau – kažko nebedaryti ar kažką padaryti?

 

Nauja veikla paprastai yra susijusi su mūsų valios pastangomis. Jei žmogus yra emociškai įsitraukęs į to tikslo siekimą, t. y. jis asmeniškai nori pasiekti tą tikslą, teigiamo rezultato tikimybė yra ganėtinai didelė.

 

„Kažko nebedaryti arba atsisakyti dažniausiai yra sunkiau, kadangi tai susiję su žmogaus psichologinėmis problemomis, pavyzdžiui, persivalgymas, nagų graužimas, lošimas, nesaikingas alkoholio vartojimas, daugeliu atvejų ir rūkymas. Čia reikėtų išspręsti pirminę problemą (nerimą, savivertės stoką ar pan.), tuomet bus lengviau atsikratyti nepageidaujamų įpročių. Žmogaus psichika linkusi save apsaugoti, todėl vargiai pavyks pačiam įvardyti giluminę problemą, ir tai nepriklauso nuo intelekto, išsilavinimo ar visuomeninio statuso. Vietoj savianalizės patarčiau ateiti pasišnekėti su kvalifikuotu psichoterapeutu ar psichologu“, – sakė Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas E. Stankūnas.

 

Kiek kilogramų numetęs pasijusiu laimingesnis?

 

 

Bene dažniausias naujametinis įsipareigojimas sau – numesti svorio. Bet toli gražu tai nėra tikrasis žmogaus noras. Po juo slypi labai skirtingi gilesni norai. Svarbu identifikuoti tą tikrąjį siekį, nes gali būti taip, kad net ir įgyvendinęs savo tikslą, t. y. numetęs svorio, žmogus netaps laimingesnis. Pavyzdžiui, jei svorį metame dėl sveikatos sumetimų – sąnarių apkrovos, gresiančio diabeto – tikėtina, kad atsikratę poros kilogramų jausimės geriau. Tačiau jei giliai savyje viliamės, kad sulieknėję tapsime patrauklesni, labiau vertinami arba tai padės susirasti naują partnerį, vargu ar svorio numetimas duos tokį efektą, atvirkščiai, gali sukelti ir nusivylimą, nes labai nedaug priartėsime prie tikrojo noro įgyvendinimo. Taip, vizualinis pokytis bus pastebėtas, aplinkiniai pagirs, bet gyvenimas iš esmės nepasikeis, kūno svorio sumažėjimas neišspręs bendravimo ar nepasitikėjimo savimi problemų.

 

Žmogus turi būti savo tikslų šeimininkas

 

„Tikslai reguliariai turi būti permąstomi, įvertinami pagal naujas aplinkybes, ar jie vis dar adekvatūs ir tikrai mums reikšmingi. Žmogus turi teisę keisti savo tikslą ar visai jo atsisakyti. Tai nėra silpnavališkumas, atvirkščiai – tai išmintingas elgesys. Labai svarbu pastebėti tą momentą, kai mūsų tikslas pradeda veikti prieš mus pačius“, – sakė psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.

 

Darydami rezoliucijas socialiniuose tinkluose, lažindamiesi su draugais iš dalies sudeginame tiltus, todėl baiminamės, kad atsitraukę nuo išsakyto tikslo pateksime į „pralaimėtojų“ kategoriją, tačiau iš tiesų taip nėra. Būna, kad alpinistas, likus porai šimtų metrų iki viršūnės, pasuka atgal, nes suvokia, kad jei lips aukštyn, nebespės ar nebepajėgs grįžti ir žus. Tai tikrai nelengvas, tačiau jokiu būdu ne „pralaimėtojo“ sprendimas.

 

Užrašyti tikslai išsipildo?

 

Tikslų dienoraščiai, kasdienė kontrolė dirgina mūsų psichiką primindami apie tikslą, tačiau labai greitai prie to dirgiklio priprantame ir nebereaguojame. Ant šaldytuvo durelių priklijuota nuotrauka su priminimu, koks būsi, jei per dažnai atvėrinėsi šaldytuvo duris, po kelių savaičių tampa nepastebima. Išmanioji apyrankė, vibruojanti, kad reikia nueiti dar pora šimtų žingsnių, kažkuriuo momentu taip pat lieka gulėti ant komodos. „Kad sėkmingai įgyvendintume savo tikslą, reikia jį įvardyti, išsigryninti, nustatyti terminą jam pasiekti ir sudaryti veiksmų planą, nes dažniausiai norint įgyvendinti galutinį tikslą, reikia pasiekti daug mažesnių, pavyzdžiui, jei nori būti geras sportininkas ar muzikantas, turi daug treniruotis ar repetuoti, nes vien didelio noro ir talento nepakanka“, – sakė Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.

 

Su kitais žmonėmis apie savo tikslus kalbėtis verta, jei jie mus palaiko ar turi kompetencijos patarti toje srityje. Tikslo išsakymas neturi virsti kokiu nors vienpusiu įsipareigojimu kitam žmogui, nes už savo tikslus ir jų siekimą esame atsakingi mes patys.

 

Diplomas, turtas, karjera – ar tai tinkami tikslai?

 

Čia vėl susiduriame su klausimu, ko žmogui iš tiesų reikia, ko jis nori. Jei mūsų niekas nespaudžia iš šalies ir suprantame, kad šio tikslo galėsime atsisakyti, jei nebematysime prasmės, tuomet viskas gerai, galima siekti mokslų, karjeros, naujų potyrių ar materialinės gerovės. Tačiau rinkdamiesi tikslus dažnai papuolame į spąstus. Pavyzdžiui, ko iš tiesų norime – dainuoti, groti patinkančią muziką ar tapti garsia žvaigžde? Jaunuoliams tikslus dažnai primeta tėvai arba visuomenė. Įsivaizduokime abiturientą, kuris yra tikrai gabus chemijai ir tėvų raginamas įstoja į prestižinį universitetą studijuoti biochemijos, nors iš tiesų jam labiausiai patinka dirbti su žirgais. Tokiu atveju baigti universitetą ir įgyti minėtą specialybę nėra jo paties tikslas. Greičiausiai jis gaus diplomą, tačiau kažin, ar ateityje jausis laimingas, ar dirbs pagal specialybę, o pinigai, laikas ir pastangos, išeikvotos siekiant šio tikslo, nenueis veltui.

 

„Mano praktika rodo, kad žmonėms labiausiai trūksta ne statuso, grožio ar pinigų, bet santykio su kitais žmonėmis ir gero savivertės bei saugumo jausmo tame santykyje. Modernus vakarietiškas gyvenimo būdas skatina mus konkuruoti ir gyventi tarp žmonių, kurie nėra mums asmeniškai įdomūs, kaip ir mes jiems. Tačiau mums vis tiek labai svarbu, kad būtume priimti į tą bendruomenę. Automobiliai, prabangūs namai, garsių prekių ženklų rūbai, kaip ir pareigos ar diplomai, padeda mums įtvirtinti savo statusą ir užmegzti tam tikrą naudingą ir sąlyginai saugų santykį. Didžiausia problema yra tai, kad pozicionuojant save susvetimėjusioje visuomenėje, pradeda trikti pojūtis, kas mes iš tikrųjų esame ir ko iš tiesų norime. Tai galima pasitikrinti artimų ryšių bendruomenėse – šeimoje, giminėje, gerų draugų rate, žinoma, jei jose išlaikomi nuoširdūs, artimi santykiai. Kiekvienam žmogui svarbūs tiek tarpasmeniniai santykiai, tiek vidinis santykis su savimi ir savo istorija“, – sakė psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.

 

Ar gerai neturėti jokių tikslų?

 

Didesnių ar mažesnių tikslų turime mes visi. Tačiau yra dalis žmonių, tarsi plaukiančių pasroviui. Vieni juos vadina keistais, kiti – neambicingais. Jie nesiekia postų, nekeičia darbo dėl didesnio atlyginimo, jiems nereikia daug daiktų. „Jei žmogus patenkintas savo gyvenimu ir gyvena ne aplinkinių, o savo sąskaita, nereikia raginti, kad jis kažko siektų, net jeigu turi gebėjimų tai padaryti. Toks žmogus iš prigimties daro minimumą visuomenei ir maksimumą sau, todėl belieka jam pavydėti tos pasiektos ramybės ir pasitenkinimo būsenos. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia atsisakyti tikslų ar ambicijų, tiesiog tai parodo, kokie mes visi esame skirtingi“, – sako psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.

 

Nuotrauka iš Medicinos diagnostikos ir gydymo centro archyvo