Viduramžiais buvo priimta rinkti kraujo lašus tų mirštančiųjų, kurie gyvenime pasižymėjo savo šventumu. Ypač gajus šis paprotys buvo Italijoje. Surinktas šventuolių kraujas būdavo laikomas pialose, greitai išdžiūdavo ir virsdavo kieta žievele. Ir dabar ne vienoje šios šalies bažnyčioje ar vienuolyne galima aptikti indų su prieš daugelį amžių sukietėjusio kraujo pėdsakais. Pavyzdžiui, vienos Neapolio bažnyčios varpinėje iki šiol tebesaugomi indai su šventojo Januarijaus krauju.

 

 

Iš kur?

 

Šventasis Januarijus gimė III amžiaus pabaigoje ir buvo Benevento vyskupas. Jis keliavo po visą Italiją, propaguodamas krikščionybę ir tuo sukeldamas Romos imperatoriaus bei uolaus krikščionių persekiotojo Diokletiano pyktį. Vyskupas kartu su keliais mokiniais buvo suimtas, ir 305-ųjų metų rugsėjo 19-ąją jiems buvo nukirstos galvos. Nuo akmens, ant kurio gulėjusi Januarijaus galva, tarnaitė surinko dvi pialas kraujo. Po to šios pialos buvo palaidotos kartu su šventojo kūnu katakombose, esančiose netoli Neapolio. Vėliau Januarijaus, jau paskelbto šventuoju, garbei pastatytas altorius, o pialos įdėtos į mažytę urną. Tačiau jose esantis sukietėjęs kraujas periodiškai pasidarydavęs skystas…

 

Kraujas ar ne tik?

 

Šiandien, kaip jau minėta, kraujas laikomas varpinėje, priklausančioje vienai Neapolio bažnyčių, kruopščiai užrakintas ir atidžiai saugomas tiek civilinės, tiek dvasinės valdžios. Pats kraujas patalpintas į dvi stiklines taures, kurios įstatytos į mažytį sidabro bei stiklo cilindrą. Šis cilindras – kelių amžių senumo, apie12 cmskersmens ir savo ruožtu dar patalpintas sidabrinėje skrynioje su rankena. Viena taurių yra didesnė ir du trečdalius užpildyta krauju. Kitoje esama viso labo keletą lašelių skysčio. Gaila, tačiau šios taurės visam laikui užteptos glaistu, kuris taip sukietėjo, kad jo neįmanoma nugramdyti nesumušus stiklo. Taigi cheminės kraujo sudėties atlikti neįmanoma. Buvo imtasi tiktai vieno bandymo taures išimti. 1956-aisiais bažnytinė valdžia nutarė išvalyti medžio dulkes, kurios prasiskverbė į cilindro vidų, kai relikvija Antrojo pasaulinio karo metais buvo slepiama drožlėse. Tačiau procedūros atsisakyta paaiškėjus, kad dėklo atidarymas gali pakenkti relikvijai.

 

Tačiau šiose taurėse – pats tikriausias kraujas! Jas tyrinėjo grupė Neapolio universiteto mokslininkų, per stiklinę cilindro dalį atlikdami spektrinę substancijos analizę. Išvados tokios: taurėse esama kraujo, nors, ko gero, yra ir kitų pašalinių priemaišų.

 

Kraujas, esantis taurėse, atrodo senas, bet keletą kartų per metus jis suskystėja, vos neužverda, pasirodo oro burbuliukai ir putos. Paprastai tai vyksta viešų ceremonijų, skirtų Šv. Januarijui, metu, bet kartais ir visai netikėtai.

 

Pranašystės…

 

Kraujo užvirimas ne savo laiku ilgai buvo laikomas blogu ženklu. Pavyzdžiui, 1976-aisiais kraujui neužvirus apskritai, šalį ištiko žemės drebėjimas.

 

Prancūzų publicistas Deividas Gordonas, žurnalo „Psi International“ užsakymu, pateikė įdomią ataskaitą apie aptariamąjį fenomeną. Aplankęs Neapolį ir išvydęs kraujo užvirimo procesą, jis ėmė gilintis į senąsias kronikas, aprašiusias daugelį paranormalių šio reiškinio aspektų, o vėliau išskyrė dar tris papildomus jo bruožus.

 

Pirma – procesas vyksta absoliučiai nepriklausomai nuo bažnyčioje esančios temperatūros.

 

Antra – skystas kraujas savo apimtimi skiriasi nuo sukietėjusio. Nors sausuoju pavidalu kraujas užima du trečdalius taurės, skystojo kraujo kiekis gali arba padidėti, arba sumažėti. Gegužės mėnesį kraujo paprastai yra daugiau – jis užpildo visą taurę. Rugsėjį – gerokai mažiau. Tūris svyruoja nuo 20 iki 24 m³. Juk bet kuri medžiaga skystėdama arba padidėja, arba sumažėja. Tačiau Šv. Januarijaus kraujas šį paprastą fizikos dėsnį pažeidžia. Pasikeičia netgi pačių taurių svoris. Keista, tačiau kartais jis sumažėja, kraujo tūriui esant didžiausiam, ir atvirkščiai! Šį reiškinį užfiksavo kraują tyrinėję Italijos mokslininkai. Jokie grynai moksliniai paaiškinimai čia nepadeda, ypač jeigu turima omenyje, kad svorio skirtumas siekia keletą gramų.

 

Trečia – kraujas ne tik skystėja. Jo spalva skystėjimo metu keičiasi keletą kartų. Kartais suskystėja ne visas taurės turinys, lieka centrinis kietas „rutuliukas“ arba krešulys, kuris plaukioja skysčio viduje.

 

Šis centrinis „rutuliukas“ – pati keisčiausia viso reiškinio dalis. Regėjusieji pasakoja, kad jis tiesiog švirkščia iš savęs skystą kraują, o vėliau sutraukia jį atgal.

 

Paslaptis ir liks neįminta?

 

Gaila, tačiau neįmanoma atlikti jokios kraujo analizės, net jeigu taures atidarytume. Tirdami keistojo reiškinio esmę, mes galime sunaikinti visus veiksnius, kurie leidžia jam vykti. Angliavandenilio – 14 nustatymo testas gali mums pasakyti, koks yra medžiagos amžius, bet toks testas sunaudos pusę esamos medžiagos, o to bažnytinė valdžia niekada neleis. Be to, mokslas vis dar negali paaiškinti ir kitos mįslės, susijusios su šiuo krauju: kodėl jam suskystėjus nuo jo pradeda sklisti šviesos spinduliai?