Gajus Julijus Cezaris Germanikas, pramintas Kaligula, gimė kilmingoje Romos imperijos šeimoje dvyliktaisiais mūsų eros metais rugpjūčio 31 dieną. Nuo trijų metų Gajus lydėdavo tėvą į karinius pasitarimus, vilkėdamas specialiai jam pasiūtą uniformą ir batelius. „Caligula“ – išvertus iš lotynų kalbos reiškia „maži bateliai“. Ši pravardė imperatorių lydėjo visą gyvenimą.

 

Kaligula buvo tokia išskirtinė ir kontraversiška asmenybė, kad jo gyvenimas domina net tuos, kurie nesidomi istorija. Romos imperatorius norėjo, kad žmonės jį garbintų kaip dievą. Jis net išsiuntė kariuomenę į Jeruzalę, kad šventykloje pastatytų jo statulą. Žydai sukilo, tačiau karas nekilo, nes imperatorius mirė, nė nespėjęs įsakyti pulti.

 

Vienas iš mėgstamiausių imperatoriaus užsiėmimų buvo puikuotis savo galia, kurią jis parodydavo žemindamas konsulus ir senato narius. Per susirinkimus jis šaipydavosi iš konsulų ir niekada nepamiršdavo paminėti, kad jam užtektų linktelėti galva ir jie būtų pasmerkti myriop. Siekdamas kuo labiau pažeminti senato narius, Kaligula savo mėgstamiausią žirgą Incitatą paskyrė senatoriumi ir ketino – konsulu, jeigu pakvaišusio imperatoriaus nebūtų nužudę.

 

Kaligula taip pat rengdavo puotas, į kurias pasikviesdavo kai kuriuos senatorius ir permiegodavo su jų žmonomis. Lyg to būtų negana, vakare visų akivaizdoje papasakodavo apie tai, kokios jos lovoje. Savo rūmuose tironas ketino įrengti viešnamį, o senatorių žmonas paversti prostitutėmis. Tiems, kurie nepaklusdavo, kildavo grėsmė netekti galvos. Tironiškasis imperatorius buvo hiperseksualus ir iškrypęs, viešai mylėdavosi su trimis seserimis.

 

Kaligula visas valstybės problemas spręsdavo agresija ir žudydamas žmones. Jis grobdavo iš valstybės iždo, leido pinigus pramogoms, beprasmiškoms statyboms ir kitoms užgaidoms. Yra duomenų, kad Kaligula sirgo sunkia liga, po kurios buvo pažeistos smegenys, todėl jo elgesys buvo nevaldomas. Vienas iš pavyzdžių, įrodančių Kaligulos beprotystę – reikalavimas pastatyti tiltą, kuriuo imperatorius galėtų pereiti Neapolio įlanką ir pasiekti miestą.

 

Kaligula liepdavo nužudyti žmones nepaprastai žiauriai. Jis mėgdavo stebėti kitų nežmonišką kančią. Mirtis jam teikdavo malonumą, ypač, jei ji sukeldavo daug kančių. Pasakojama, kad jam labiausiai patiko, kai žmogus buvo pamažu pjaustomas dar būdamas gyvas ir apverstas žemyn galva. Jis versdavo artimuosius stebėti žiaurias egzekucijas, gyviems nudirdavo odą. Mėgo gladiatorių kautynes, kurių metu kovoti su agresyviais liūtais būdavo siunčiami beginkliai nuteistieji.

 

Nenuostabu, kad nuo tironiško valdymo pavargę senatoriai suorganizavo Kaligulos nužudymą. 41 metais Kaligula mirė nuo daugybinių durtinių žaizdų. Romos imperija pagaliau išsilaisvino iš tirono imperatoriaus gniaužtų.