Pilvotas, raudonai apsirengęs senelis ilga balta barzda, Kalėdų naktį dalijantis dovanas – Santa Klausas. Bene pagrindinis Kalėdų simbolis, be kurio neįsivaizduojama ši šventė.

 

Santa Klausas

Šventasis vienuolis

 

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad Santa Klausas yra kilęs iš XIX amžiaus Amerikos, nes visa istorija yra daug senesnė, o jos šaknys glūdi net ne Amerikoje, o Europoje. Šis personažas turi legendos, istorines ir folkloro ištakas, kurioms šimtai metų. Anot legendos, dar prieš mūsų erą Pataroje, dabartinėje Turkijoje, gyveno vienuolis, vardu šv. Nikolas. Juo visi be galo žavėjosi dėl dosnumo ir gerumo. Sakoma, kad visus savo turtus vienuolis išdalijo vargšams ir ligoniams. Šv. Nikolas keliaudavo per kaimus ir visiems padėdavo, o žmonės jo darbą laikė stebuklingu, be to, jis tapo žinomas vaikų ir jūrininkų globėjas. Vienuoliui mirus, jo mirties diena (gruodžio 6-oji) buvo paskelbta švente – šv. Nikolo diena. Buvo tikima, kad ši diena ypač sėkminga. Viduramžiais ši šventė buvo pasiekusi populiarumo viršūnę, netgi protestantiškoji bažnyčia nelaikė jo neigiamu personažu, tačiau, siekdama sukrikščioninti šventes, paskelbė oficialią Kristaus gimimo dieną – gruodžio 25-ąją. Ilgainiui, žmonės nutarė, kad šv. Nikolas būtų šią dieną vaikams nešęs dovanas, pavyzdžiui, riešutus, vaisius ar saldainius, taigi iš dviejų šventinių dienų liko tik viena – gruodžio 25-oji.

 

Išgelbėjo nuo prostitucijos

 

Šventasis Nikolas nuolat darė gerus darbus ir padėjo žmonėms, tačiau iš visų darbų vienas išsiskiria labiausiai. Išgelbėjo tris seseris, kurias tėvas norėjo parduoti į viešnamį. Šv. Nikolas, sužinojęs apie merginų nelaimę, pro langą įmetė pilną maišą aukso, kad vyriausioji dukra turėtų kraitį ir galėtų ištekėti. Tuomet kai tėvas planavo parduoti antrąją dukrą – šv. Nikolas įmetė antrą maišą. Trečiąjį maišą įmetė pro kaminą ir taip išsaugojo trečiąją merginą. Šventojo Nikolo dėka merginos galėjo ištekėti ir išvengė baisaus likimo.

 

Gimė Europoje, subrendo Amerikoje

 

Amerika apie šią šventę sužinojo XIII amžiuje, kai į Naująjį Amsterdamą, dabartinį Niujorką, atvykę olandai pradėjo minėti šv. Nikolo dieną. Olandiškai šventasis Nikolas buvo – Sint Nikolaas. Dabartinis pavadinimas Santa Klausas kilęs iš olandiško trumpinio – Sinter Klaas. Ši istorija kartu su švente greitai apskriejo Ameriką ir vietos rašytojai pradėjo rašyti apie šį personažą. Taip po truputį ėmė formuotis Santa Klauso įvaizdis. Pačiuose pirmuosiuose šaltiniuose Santa Klausas buvo įsivaizduojamas keliais variantais, pavyzdžiui, šelmis, dėvintis kepurę su trimis smailėjančiomis viršūnėmis, raudoną liemenę ir geltonas kojines arba vyras su plačiabryle skrybėle ir tradiciniais flamandų apdarais.

 

Dabartinio Santa Klauso įvaizdį lėmė C. C. Mooreas. Šis profesorius savo dukterims parašė ilgą kalėdinę poemą. Pasitelkė jau paplitusius Santa Klauso vaizdavimo ypatumus, apjungė kelias legendas ir sukūrė modernų personažą. Poemoje Santa Klausas lankė namus ir dovanas nešė per kaminus. Be to C. C. Mooreo poemoje atsirado ir aštuoni elniai, tempiantys roges. Ši idėja kilo iš Skandinavijos, kur samių tautos žmonės kinkė elnius į roges.

 

Pats C. C. Mooreas neišleido savo poemos, ji buvo išleista anonimo ir netruko išpopuliarėti, todėl buvo pradėta leisti pakartotinai ir pavadinta „Naktis prieš Kalėdas“.

 

Karikatūristas T. Nastas pridūrė, kas Santa Klausas gyvena Šiaurės ašigalyje, kuriame gamina dovanas ir veda didžiulę knygą su gerų vaikų vardais.

 

Coca-Cola ir Santa Klausas

 

XIX amžiuje Santa Klausas buvo vaizduojamas kelių spalvų apranga, be tradicinės raudonos, pasitaikydavo ir violetinė, žalia bei mėlyna. Tačiau XX amžiuje pagrindinė spalva tapo raudona su balta – raudonos spalvos kostiumas baltais kraštais. Toks kostiumas jau buvo tapęs tradiciniu, tačiau visiškai jį įtvirtino Coca-Cola. 1940 m. savo reklamose ši firma pradėjo naudoti Santa Klauso atvaizdą, kurio apranga puikiai derėjo su kompanijos logotipu, nes šio pagrindinės spalvos tokios pačios – baltas užrašas raudoname fone.

 

Nuskriaustasis Rudolfas

 

Praėjus maždaug šimtmečiui, prie 8 elnių atsirado devintasis – Rudolfas. R. L. May 1939 m. sukūrė trumpą poemą, kurioje atsirado mažiukas, pats jauniausias elnias, vardu Rudolfas. Iš pradžių Rudolfas buvo išjuoktas kitų elnių dėl savo didžiulės, raudonos, šviečiančios nosies. Tačiau viena Kalėdų naktis buvo paskendusi rūke ir Santa Klausas negalėjo saugiai skristi, bet Rudolfas pagelbėjo skrisdamas priekyje ir taip apšviesdamas kelią. Istorija labai išpopuliarėjo ir poema pradėta aktyviai spausdinti. Be to, ši istorija tapo pamokomąją, jog ne visada trūkumai, kuriuos išjuokia kiti, yra blogi, nes šie gali tapti privalumais.

 

Kritika stebuklams

 

Kur yra gerbėjų, visada atsiras ir priešiškai nusiteikusių. Nenuostabu, kad populiarusis Santa Klausas neišvengė kritikos. Visų pirma sukritikuotas dovanų teikimas, nes fiziškai neįmanoma suspėti apskristi viso pasaulio namų, tuo labiau stambiam vyrui į namus patekti per siaurą kaminą. Kritikams neįtiko ir skraidančios rogės. „Spy“ žurnale mokslininkas Richardas Walleris parašė straipsnį, kuriame pateikė skaičiavimus, kaip turėtų atrodyti dovanų dalijimo kelionė. Nustatė, kad per vieną naktį Santa Klausas turi nukeliauti 75,5 milijonus mylių, t. y. 121 505 472 km (toks atstumas yra nuo Žemės iki Marso). Atlikęs skaičiavimus, R. Walleris atskleidė, kad Santa Klausas turėtų keliauti apie 1 050 km/val., net 3 000 kartų greičiau už garso greitį. Tačiau tai nenustelbė Santa Klauso populiarumo.

 

Laiškai Santa Klausui

 

Rašyti laiškus Santa Klausui – sena ir labai populiari Kalėdų tradicija. Vaikai rašo laiškus norėdami paprašyti dovanų, neretai parašo savo gerus darbus. Parašytus laiškus galima išsiųsti specialiu adresu ir netgi gauti atsakymą. Yra įkurti biurai, kur savanoriai atsakinėja į laiškus, adresuotus Santa Klausui. Tiesa, ne visi laiškai išsiunčiami, kartais vaikai palieka laiškus tiesiog po eglute. Psichologai nustatė, kad toks paprastas užsiėmimas ne tik graži tradicija, bet ir lavina vaikų raštingumą. Mergaitės paprastai rašo ilgesnius laiškus negu berniukai ir neretai prašo dovanų ne tik sau, bet ir kitiems.

 

Vieta, kur pasakos virsta tikrove

 

Šiuolaikinės Kalėdos bene pats ypatingiausias laikotarpis per visus metus. Žmonės puošia namus, miestų gatvės skęsta šventiniame šurmulyje, o pagrindinėse aikštėse puošiamos gražiausios kalėdinės eglutės. Visur tvyro ypatinga atmosfera, tačiau tai dar ne viskas. 1985 metais Laplandijoje buvo įkurtas tikras Kalėdų kaimelis, kuriame gyvena Santa Klausas. Laplandija – didžiausias ir labiausiai į šiaurę nutolęs Suomijos regionas. Tikrieji namai yra Korvatunturyje, toli Laplandijos šiaurėje, kalnuotose vietovėse. Niekas jo namų nėra radęs, nes tai slapčiausia vieta, kurią žino tik Santa Klausas ir jo ištikimieji pagalbininkai. Sakoma, jog Santa Klausas norėjo, kad jį galėtų lankyti vaikai, todėl nusprendė susirasti kitą, ne tokią tolimą ir slaptą vietą ir išsirinko jam labai patikusį Laplandijos rajoną – Rovaniemį. Netoli jo įkūrė nuostabų Kalėdų kaimelį. Dabar šis Kalėdų miestelis yra oficiali gimtinė, kurioje galima aplankyti Santa Klausą. Kaimelyje yra oficialus jo biuras, kuriame lankytojai kviečiami pajusti autentišką atmosferą, apžiūrėti unikalią kalėdinę ekspoziciją. Šiame biure dirba Santa Klausas, kuriam padeda elfai ir elfės. Jo žmona dirba kaime esančioje kepykloje ir kepa imbierinius meduolius. Santa čia gyvena visus metus, todėl jį aplankyti galima bet kada, nors ir vasarą. Visus metus jis čia dirba, kad galėtų ir toliau vykdyti savo misiją – nešti džiaugsmą ir dovanas geriems vaikams.

 

Kalėdų motina

 

Santa Klausas nėra vienišas, geradaris senolis. Jis turi žmoną, kuri labai panaši į jį patį. Tai Kalėdų motina: senolė pilkais plaukais, putli ir raudonai apsirengusi. Pagrindinis užsiėmimas – kepti sausainius. Sakoma, kad ji elfams padeda gaminti žaislus ir prižiūri elnius. Moters vardas yra paslaptis – niekas jo nežino, tiesa, spėjimų yra nemažai: Merė, Analina, Džesika, Leila, Gretšen ir kt. Nežinoma, kada ir kaip Kalėdų motina ir Santa Klausas susitiko.

 

Įdomu

 

  • Santa Klausas gimė 270 metais. Taigi jam dabar per 1 000 metų.
  • 1773 m. Amerikiečių spaudoje primą kartą paminėtas „St. A Clauss“, kuris vėliau tapo Santa Claus (Santa Klausas).
  • Kalėdų motina pirmą kartą paminėta 1849 metais.
  • Vieno elnių – Rudolfo – nosis raudona, manoma, kad tokią spalvą sukėlė infekcija. Be to, iš pradžių raudona nosis buvo sieta su alkoholizmu.
  • Elniai greičiausiai yra moteriškosios lyties, tik pavadinti vyriškais vardais, nes kalėdiniu laikotarpiu vyriškosios lyties elniai meta ragus.
  • Apskaičiuota, kad Kalėdų naktį Santa Klausui reikia aplankyti 842 mln. namų visame pasaulyje.

 

Kaip vadinamas Santa Klausas skirtingose šalyse

 

Santa Claus – JAV, Lotynų Amerika, Japonija

Father Christmas (Kalėdų tėvas) – Didžioji Britanija

Daidķ na Nollag (Kalėdų tėvelis) – Airija

Kalėdų Senelis – Lietuva, Ispanija (Papį Noel), Prancūzija (Pčre Noėl)

Senis Šaltis (Died Maroz) – Rusija

Weinachtsmann – Vokietija

Joulupukki (Kalėdų ožys) – Suomija

Julenissen (Kalėdų nykštukas) – Norvegija

Kalėda – senovės Lietuva