Tuokiamasi dažniausiai iš meilės, užtat skiriamasi ir dėl visiškai netikėtų ar keisčiausių priežasčių. Pasaulį krečia skyrybų karštinė. Ar iš tiesų skyrybos reiškia pralaimėjimą? Galbūt – dar vieną pradžią, kurią verta atšvęsti panašiai kaip vestuves?

 

"skyrybos"

Didžioji Britanija

 

Šioje šalyje skyrybų skaičius vienas didžiausių Europoje. Maždaug apie 68 % jas inicijuoja moterys. Skyrybų prašyme būtina nurodyti penkias svarias priežastis, dėl ko ketinama nutraukti santuoką su konkrečiu asmeniu. Tiesa, Anglijoje svaria priežastimi nelaikoma partnerio neištikimybė, jei jis (ji) po to, kai tai paaiškėjo, su sutuoktine gyveno dar bent pusmetį. Užtat rimta priežastimi įvardijama sutuoktinio išsikėlimas iš namų jam nepranešus apie tai savo vyrui (žmonai) ar pranešus, tačiau nenurodžius tokio sprendimo rimtų argumentų. Ištuokos procesą gali paspartinti vieno iš sutuoktinių nenoras mokėti ar prisidėti prie komunalinių mokesčių: būsto išlaikymo, elektros, šildymo. Rimta paraiška skyryboms laikoma ir fizinis bei psichologinis smurtas, priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų. Paraišką santuokai nutraukti galima pateikti tik praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo jos sudarymo, per kuriuos buvo surinkti atitinkami įrodymai, kad santuoka iširo negrįžtamai. Beje, būtent D. Britanijoje galima išsituokti netgi tada, jei santuoka buvo sudaryta kitoje šalyje, kurioje ji laikoma galiojančia.

 

Įdomu. Dažniausiai britai skiriasi būtent prieš Kalėdas, Naujuosius metus arba netrukus po jų. Priežastis: per metus susikaupusios nuoskaudos ir galimybė nuo Naujųjų metų kardinaliai pakeisti gyvenimą.

 

Prancūzija

 

Skyrybos šioje šalyje gali tęstis pakankamai ilgai. O jei dar teisėjų nepavyksta įtikinti jų būtinybe, skyrybos gali būti įteisintos ne anksčiau, nei po dviejų metų atskiro sutuoktinių gyvenimo. Iki 2004 m. sutuoktiniai pagal tuometinius šios šalies įstatymus skyrybų privalėdavo laukti maždaug šešerius metus. Vidutinis besiskiriančių prancūzų amžius – 45 m, o apie 75 % skyrybų, ypač didmiesčiuose vyksta abipusiu partnerių sutarimu. Visiškai neseniai svariu įrodymu nagrinėjant ištuokos bylas tapo netgi meilužei ar meilužiui nusiųsta jausminga žinutė. Vis dėlto, kaip tikina šios šalies gyventojai, neištikimybė – menka priežastis skyryboms. Prancūzės sugeba „nepastebėti“ sutuoktinių paklydimų, be to, jos pačios nevengia romantiškų santykių, o ypač su jaunesniais vyrais. Prancūzijoje santuoka jau senokai nebėra toks reikšmingas dalykas, koks buvo maždaug prieš 20 – 30 metų, todėl šiandien svarbesnė tapo ne šeima, o pora, jos abipusis ryšys. Ir nors daugelis moterų nori savo kasdieniniu gyvenimu dalintis su vyru, tačiau vengia „susipančioti“ oficialiais saitais. Štai prancūzų žurnalistė Francoise Giraud tikina, kad niekas kitas taip greitai „neužgesina“ dviejų žmonių santykių, kaip bendra vonia ir tualetas. Dar viena prancūziškų skyrybų priežastimis gali tapti… sutuoktinės viršsvoris, noras atidėti motinystę arba visiškai atsisakyti jos.

 

Įdomu. Šiandien Prancūzijoje niekas nesistebi, jei, pvz., vyras ar moteris yra išgyvenę ne vienerias ar dvejas skyrybas, o aptarinėti meilės dramas – vienas mėgstamų prancūzų užsiėmimų.

 

Olandija

 

Šioje šalyje sąlyginai mažas skyrybų skaičius vien dėlto, kad populiaru gyventi nesusituokus. Be to, šioje šalyje pripažįstama nesusituokusiųjų partnerystė. Tokios partnerystės teisių paisoma netgi ir leidžiant įstatymus. Pvz., kai miršta kartu gyvenančio partnerio motina ar tėvas, tai jo draugė (draugas) oficialiai gauna dvi mokamas nedarbingumo dienas partneriui paguosti. Olandų išmintis byloja: „Nevesk moters, nepagyvenęs su ja tris metus“, nes skyrybos kainuoja labai brangiai. Išsiskyrę vyrai dažniausiai praranda pusę santuokoje užgyventų turtų ir dar iki gyvos galvos įsipareigoja išlaikyti žmoną, kad ji galėtų gyventi ne prasčiau, nei santuokoje. Teisę paduoti skyrybų prašymą turi bet kuris sutuoktinis, nepriklausomai kiek laiko truko santuoka. Skyrybos įsigalioja, kai yra užregistruojamos santuokų, gimimų ir mirčių registre. Tai įvyksta tik tuo atveju, kai sprendimas nutraukti santuoką yra galutinis ir neapskundžiamas. Registracija privalo būti atlikta ne vėliau, kaip per 6 mėn. nuo tos dienos, kai sprendimas tampa galutiniu (res judicata). Pagal Olandijos įstatymus galioja tik vienintelė priežastis skyryboms – faktinis santuokos iširimas. Jis kyla, kai gyvenimas drauge tampa nepakeliamas arba visiškai neįmanoma atkurti buvusių gerų sutuoktinių santykių. Po skyrybų gali kilti rūpesčių dėl buvusio sutuoktinio pavardės naudojimo.

 

Įdomu. Jei po ištuokos moteris nusprendžia susigrąžinti savo buvusią pavardę, tai ją gali savo sprendimu suteikti ir vaikams, jei jie lieka gyventi su mama.

 

Iranas

 

Kiekvienoms septynioms vedyboms šioje šalyje tenka vienerios skyrybos, nors sostinėje Teherane jų įvyksta daugiau. Pagal islamą, skirtingai nuo krikščionybės, santuoka nėra amžina ir vienintelį kartą gyvenime. Musulmonams leidžiama tuoktis ir skirtis daug kartų. Tiesa, musulmonė negali tekėti už ne musulmono. Užtat musulmonas vyras gali vesti krikščionę ar judaistę. Formaliai skyrybų gali reikalauti ir moterys, tačiau tokia teisė yra labai ribojama. Užtat vyras su žmona gali išsiskirti dėl bet kokios priežasties. Pagal senąsias tradicijas, vyrui pakanka 3 kartus garsiai pasakyti, kad skiriasi su moterimi ir santuoka bus laikoma nebegaliojančia. Po skyrybų vaikai šioje, kaip ir daugelyje musulmoniškų šalių, lieka su vyru. Nepaisant to, kad Irano patriarchatas ir patriarchalinė kultūra vis dar labai stiprūs, o tradicinės socialinės klasės stengiasi išsaugoti šeimos vertybes, skyrybų karštinė po truputį įsibėgėja ir čia. Būtent moterų seksualinis nepasitenkinimas yra 50 % skyrybų priežastis. Vis populiaresni tampa skyrybų vakarėliai, kuriuose karaliauja juodos rožės ir skyrybų tortai. Dėl tokių vakarėlių Teherano pareigūnai reiškia didelį susirūpinimą, o vakarėlių rengėjai stengiasi juos surengti kuo originaliau. Svečiai gauna oficialius pakvietimus, ant kurių puikuojasi populiarios persų dainos tekstas. Viršelyje: „visiškai tavęs nepasiilgau“, o atvertus – „prisiekiu niekada daugiau neįsimylėti, o jei ir įsimylėsiu – nieko tokio, svarbu, kad ne tave“.

 

Įdomu. Irako šiitai turi dvi skyrybų rūšis: laikinas ir galutines. Laikinos panaikinamos, jei per metus sutuoktiniai susitaiko. Priešingu atveju skyrybos įsigalioja, be to, buvęs vyras turi sumokėti buvusiai žmonai tam tikrą sumą.

 

Japonija

 

Dar praėjusio amžiaus pabaigoje skyrybos Japonijoje buvo gan retos (1000 santuokų tekdavo vos 1 – 2 ). Deja, šiandien tai – toks pat dažnas reiškinys, kaip ir Europoje. Išyra kas ketvirta šeima. Anksčiau sutuoktiniai skirdavosi tik blogiausiu atveju. Šiais laikais išaugęs skyrybų skaičius Tekančios Saulės šalyje yra vienas iš japonų gyvenimo būdo pokyčių. Viena dažniausių skyrybų priežasčių – dėmesio stoka sutuoktinėms. Į darbą visa galva panirę ir karjeros laiptais kopiantys vyrai labai mažai laiko praleidžia namuose. Po darbo jiems įprasta su kolegomis vyrais atsipalaiduoti užeigose. Aplankyti bent dvi pasilinksminimo vietas per vakarą – įprasta, tris – įdomu, o keturias – jau visai neblogai. Taigi po darbo japonas su kolegomis vakarieniauja, paskui eina gerti kavos į kitą barą ir galiausiai patraukia į trečią – atsikvėpti arba dainuoti karaokė. Tuo metu moterys rūpinasi šeima, namais ir niekada nesikiša į vyrų verslo ar karjeros reikalus. Tiesa, jos nėra nuolankios vyrų nurodymų vykdytojos. Dažnas užsienietis pastebi, kad japonės šiandien valdo namus, vaikus, pinigus ir netgi seksą. Nepaisant to, jos dažnai kenčia nuo sutuoktinių dėmesio stokos, o pastarieji ilgainiui praranda ryšį ne tik su sutuoktinėmis, bet ir vaikais. Sulaukę pensijos, japonai vyrai nežino, kaip gyventi be darbo, kolegų, nes praktiškai visą gyvenimą praleido su jais. Namuose japonai nepuoselėja beveik jokių švenčių tradicijų, nes dažniausiai švenčia darbe su kolegomis, taip pat vis populiaresni tampa skyrybų vakarėliai. Juose tolimosios Azijos gyventojai įžvelgia gilesnę prasmę negu paprastas pasilinksminimas, todėl į juos ateina ne tik nutarę pasukti skirtingais keliais sutuoktiniai, bet ir artimieji. Vienas paskutinių bendrų sutuoktinių darbų – specialiu plaktuku suskaldyti sutuoktuvių žiedus. Po šventinės puotos buvę sutuoktiniai sėda į skirtingus automobilius ir išvažiuoja priešingomis kryptimis.

 

Įdomu. Japonijoje įsteigti pirmieji pasaulyje skyrybų rūmai. Atvirumo tarp sutuoktinių ir artimų žmonių Japonijos kultūroje nėra, o tarpusavio santykiai užsieniečių akimis – šalti ir formalūs.

 

Įdomu

 
  • Indijoje 2000 m. pr. Kr. teisę skirtis turėjo tik vyrai. Santuoka būdavo anuliuojama, jei po 8 santuokos metų žmona nepagimdydavo palikuonių arba po 11 metų būdavo pagimdžiusi tik mergaites. Tačiau jeigu žmona būdavo valdinga, būdavo galima skirtis nedelsiant.
  • Madagaskare gyvenantys malagasiai turi teisę išsiskirti laikinai. Pasak jų, tai padeda išvengti didesnių šeimyninių konfliktų. Taip skiriamasi, kai, pvz., vyras turi ilgam išvykti. Beje, nė vienas sutuoktinis neturi teisės domėtis, kaip jie gyveno, kol negyveno drauge.
  • Pirmieji pasaulyje skyrybų vakarėlius ėmė rengti amerikiečiai, o Las Vegasas laikomas ne tik tuoktuvių, bet ir skyrybų iškilmių sostine.
  • Šveicarijoje šalia Ciuricho ežero įsteigti skyrybų namai vyrams, kuriuose jie gali atgauti prarastą psichologinę pusiausvyrą ir drauge išgyventi skyrybų netektis.
  • Islandijoje išsiskirti galima ir negavus sutuoktinio leidimo. Skyrybų atveju visas turtas ir netgi įsiskolinimai dalijami pusiau, išskyrus tuos atvejus, jei buvo sudaryta vedybinė sutartis.
  • Graikijoje po skyrybų vienas iš partnerių gali reikalauti kito išlaikymo, jei neturi pajamų būtiniausioms išlaidoms ir neranda darbo arba jam būtina keisti kvalifikaciją. Tiesa, tokia teise galima naudotis ne ilgiau nei 3 metus nuo tada, kai įsigalioja ištuoka.
  • Libane skyrybos – reta išimtis. Jos ne tik labai brangios, bet ir smerkiamos visuomenės.
  • Filipinuose nėra įmanomos jokios skyrybos.