Daugelis šunų augintojų supranta, kad jų ištikimiems palydovams reikėtų daugiau judesio ir žaidimų. Tačiau dažniausiai tai ir lieka tik apgailestavimai, nes ne visada gyvūnus auginantys žmonės turi tiek energijos, laiko ir entuziazmo, kiek keturkojai jų draugai.

 

"pasivaikščiojimas su šunimi"

Tiems, kurie turi gyvūnų sporto salės tampa nebūtinos. Juk ir taip daugelį griaužia sąžinė, kad skiria per mažai laiko savo augintiniams. Nesinori palikti dar ilgiau gyvūną vieną namuose. Juk ir su juo galima eiti pasivaikščioti, bėgioti ir sportuoti!

 

Eiti pasivaikščioti su šunimi dažniausiai reiškia, kad jis nori apeiti kiekvieną medį ir krūmą, atlikti gamtinius reikalus, pažymėti teritoriją, pakasti žemes, ištyrinėti aplinką. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti, kad žmogui tenka pasyvus vaidmuo, tačiau tai nereiškia, kad šuo negali būti lygiavertis sporto partneris. Priešingai nei žmogus, šuo visada bus pasiruošęs atsistoti ir eiti į priekį. Keturkojams patinka gyventi pagal dienotvarkę, todėl netrukus jie prisimins, kada laikas šiek tiek pajudėti ir primins apie tai savo šeimininkams.

 

Aktyvus gyvenimo būdas naudingas ir žmonėms, ir gyvūnams. Sportas sumažina nutukimo, diabeto, širdies ir sąnarių ligų riziką. Ne tik sportuojantis žmogus netrukus galės džiaugtis dailesnėmis kūno linijomis, bet ir šuo bus fiziškai ir psichiškai sveikesnis. Nuobodžiaujantys, nepakankamai fiziškai aktyvūs šunys neretai turi elgesio problemų, kurias gali padėti išspręsti reguliari fizinė veikla.

 

Įdomu tai, kad dauguma šunų išmoksta atskirti paprastą pasivaikščiojimą nuo treniruočių. Tinkamos treniruotės gali net pakeisti sporto salę. Geriausia, kad sportas pakelia nuotaiką ir padeda praleisti daugiau laiko su augintiniu. Tačiau iš pradžių tai gali būti iššūkis, nes reikės keisti augintinio įpročius. Nereikia tikėtis, kad šuo iš karto pradės bėgti šalia, jei visada pasivaikščiojimų metu galėdavo eiti ten, kur nori ir nepaisyti šeimininko.

 

Galima padėti keturkojui atskirti įprastinius pasivaikščiojimus nuo tų, kurie skirti treniruoti. Visų pirma reikia laikytis griežtos dienotvarkės. Pavyzdžiui, rytą ir vakarą šunį vedžioti lėtai ir ramiai, o dieną skirti daugiau laiko aktyvesniam ėjimui ar bėgimui. Kai kurie šeimininkai sugalvoja kokį nors žodį, kuris augintiniui primena, kad netrukus turės būti aktyvesnis. Beje, jei sportuojama mieste reikėtų pasirūpinti augintinio saugumo ir naudoti pavadėliu, kad šuo neišbėgtų į gatvę, ne tik dėlto, kad negąsdintų žmonių ar nepuldinėtų kitų šunų.

 

Kaip sportuoti su šunimi? Reikėtų bėgti ar eiti tokiu greičiu kaip augintinis. Jis turėtų bėgti greta, o ne priekyje ar iš paskos. Bėgti ar eiti reikėtų taip, kad nė vienam nekliudytų. Labai svarbu, kad treniruotė būtų įvairi ir nenusibostų. Iš pradžių reikėtų bėgti lėtai, kad apšiltų kūnas, o paskui pamažu didinti tempą. Galima pailginti distancijas, jei norisi. Vieną dieną su šunimi galima apibėgti vieną arba kelis namų kvartalus. Kitą dieną palaipioti po kalvas, pasivaikščioti po mišką ir panašiai. Specialiuose šunų parkuose galima leisti bėgti be pavadėlio. Mėtyti kamuoliuką ir liepti atnešti, kad šuo daugiau pajudėtų. Patiems taip pat nestovėti: bėgioti, šokinėti ir kitaip aktyviai leisti laiką.

 

Sportas su augintiniu gali net prilygti intensyviai aerobikos treniruotei. Tokia veikla yra naudinga abejoms pusėms. Jei liks energijos, galima nenutraukti treniruočių sporto salėje, kurios stiprina ištvermę ir gerina lankstumą ir jėgą. Tačiau po treniruotės su augintiniu bent jau negriauš sąžinė, kad jis lieka vienas.

 

Svarbiausia sportuojant su šunimi laikytis saugumo. Kartais gali prireikti šunų dresuotojų pagalbos, ypač jei šuo turi polinkį į agresiją. Šunų dresuotojai parengs planą, pagal kurį reikia mokyti šunį, kad jis nebūtų agresyvus kitiems žmonėms ir naminiams gyvūnams. Be to, išsiruošus į ilgesnį žygį, reikėtų nepamiršti telefono, pasirūpinti augintinių identifikavimo mikroschema arba antkakliu bei pasiimti maišelių, surinkti ekskrementus.