Kai kurie žmonės teigia, kad reklama jų neveikia. Jie yra neteisūs, nes neveltui į šį verslą investuojamos milijardinės sumos visame pasaulyje. Televizijos reklamos kūrėjai siekia sukurti tokį produktą, kuris paveiktų žiūrovų smegenis. Ir tai įrodyta moksliškai.

 

reklama

Reklamos mus lydi kiekviename žingsnyje. Kai kurios iš jų išryškina siūlomų produktų ar paslaugų privalumus, kitos atrodo visiškai nesusijusios su reklamuojama preke. Pastarąsias reklamas vartotojams reikėtų vertinti atsargiau.

 

JAV Kalifornijos universiteto mokslininkai tyrė dviejų rūšių reklamas. Pirmojo tipo reklamose buvo naudojami logiški argumentai, kodėl verta įsigyti būtent šią prekę. Pavyzdžiui, „šis automobilis nuvažiuoja 100 km, sunaudodamas tik 7 litrus degalų“. Antrojo tipo reklamose vaizduojamos neaiškios, seksualios, juokingos, bet iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusios su reklamuojama preke, scenos.

 

Tyrėjai parodė skirtingų reklamų pavyzdžius 11 moterų ir 13 vyrų. Tuo metu, kai jie žiūrėjo reklamas, buvo įrašinėjami elektriniai impulsai smegenyse elektroencefalografijoje. Respondentai iš viso peržiūrėjo 24 reklamas, kurios buvo išspausdintos laikraščiuose ir žurnaluose. Tarp jų buvo pirmojo ir antrojo tipo reklamų. Pirmojo tipo reklamose būdavo pateikiami argumentai, kodėl, pavyzdžiui, reikia atsižvelgti į šunų aktyvumą, renkant jiems maistą. Kitoje reklamoje, reklamuojančioje alkoholinį gėrimą, vaizduojama laiminga pora, besilaistanti vandeniu gamtoje.

 

Pastebėta, kad žiūrint argumentuotas reklamas labiau veikdavo tos smegenų dalys, kurios atsakingos už sprendimų priėmimą ir emocijų vertinimą. Šios smegenų dalys skatina įsijungti loginį mąstymą, todėl ir išvengti impulsyvaus pirkinio.

 

Tačiau antrojo tipo reklamos veikia visiškai kitaip. Tyrime dalyvavusių asmenų smegenyse neužfiksuota tokių smegenų veiklos suaktyvėjimų kaip žiūrint logiškas reklamas. Reklama veikia pasąmonę ir neveikia tos smegenų srities, kuri skatintų pamąstyti prieš perkant. Tokia reklama nejučia priverčia pirkti tai, ko galbūt visiškai nereikia.

 

Reklama pasaulį pavertė vieta, kurioje vyksta nerealūs dalykai. Kartais ji žmones ne juokais išgąsdina. 2007 metų lapkričio pabaigoje niujorkietė Alison Wilson vaikščiojo bohemiškame Soho rajone ir staiga išgirdo moterišką balsą, šnibždantį jai į ausį: „Kas gi čia? Kas gi čia?“. Ji atsisuko, bet aplinkui neišvydo nieko, kas galėtų pasakyti tokius žodžius. Tada paslaptingas balsas jai dar kartą tarė: „Tai ne tavo vaizduotė“. Iš tikrųjų moteriai nepradėjo girdėtis balsai iš anapusinio pasaulio. Tai buvo reklama, pristatanti laidą apie paranormalius reiškinius. Galima pajuokauti: kaip šiais laikais atskirti tikrą vaiduoklį nuo reklamų kūrėjų sugalvoto. Šiais laikais kuriamos tokios reklamos, kurios tiesiogiai veikia smegenų neuronus.

 

Smegenis veikia garsai, todėl reklamos kūrėjai parenka dainas, kurios sužadintų jausmus, personažus, kurie atrodytų mieli, kažkur matyti, beveik kaip šeimos nariai. Jie naudoja kvapus, kurie veikia tam tikras smegenų sritis ir gali sukelti aistrą, nostalgiją, džiaugsmą.

 

Reklamoje svarbu, kaip išdėstomas tekstas ir vaizdai. Pagrindinė reklamos taisyklė, kad vaizdas būtų kairėje, o tekstas – dešinėje. Smegenys vizualinę informaciją analizuoja atvirkščiai. Kad mūsų smegenys suvoktų dešinėje esantį vaizdą, jos turi nusiųsti impulsą į kairįjį pusrutulį, kuriame susiformuoja galutinis vaizdas. Kai reklama yra kuriama laikantis taisyklių, smegenys nėra apkraunamos, o gali tiesiogiai nukreipti savo neuronus į kažką kita.

 

Nors reklama veikia visų amžiaus grupių žmones, tačiau jautriausia grupė yra paaugliai ir vaikai. Jų kūnas greitai keičiasi, todėl galima paveikti jų pasąmonę ir suformuoti tobulo kūno vaizdą. Jie dar neturi pirkimo įpročių, nėra atradę geriausių prekės ženklų, todėl yra linkę išbandyti naujoves. Reklama įtikina juos kas yra gražu, skanu ir madinga. Šiame pasaulyje kiekvienais metais vis sunkiau užaugti ir neprarasti savo individualybės.