Kailiai žmonėms buvo reikalingi dar tada, kai jie gyveno urvuose. Tuo metu kailis turėjo kelias paskirtis. Pirmiausia jis saugojo nuo šalčio. O paklotas leisdavo susilaukti palikuonių.

 

Atributams ir šilumai

Jau I amžiuje Romos kariai savo uniformas ėmė puošti žvėrių kailiais. Jų įsitikinimu, meškos ar liūto kailiu papuošti šalmai ar drabužiai apsaugodavo nuo priešų ir suteikdavo stiprybės kovose. Rusijoje kailius nešiojo nuo neatmenamų laikų, nes speiguotos žiemos privertė dėvėti nukautų žvėrių kailius. Rusai kailius nešiodavo kailiu į vidinę pusę, nes bijojo prietarų, kad žmogus, dėvintis kailį į išorinę pusę, gali pavirsti tokiu žvėrimi, kieno kailį dėvi. Štai Mongolijos stepių aborigenai nebijojo jokių prietarų. Nuo ypač atšiauraus klimato jie gynėsi šiltu kailiu į išorę, o po jais apsiklodavo plonesniais kailiukais, kurių šeriai glausdavosi prie kūno.

Pirmieji sukirpti kailius ir pritaikyti kiekvienam nešiojančiajam pradėjo keltai ir vokiečiai. Šios tautos daug kariavo, todėl joms buvo reikalinga patogi apranga, o patys kailiniai buvo siuvami kailiu į viršų, nes, jų įsitikinimu, tai suteikdavo grėsmingesnę išvaizdą.

 

Užkariauti pasaulį

Retų žvėrelių kailius ypač mėgo karaliai. Jie negailėjo iždo lėšų šermuonėlių kailiukams, kuriais puošdavo karališkąsias mantijas. Georgo VI karūnavimui iš Kanados į Didžiąją Britaniją buvo atgabenta 50 000 šermuonėlių kailiukų, iš kurių buvo pasiūta karališkoji mantija.

Sabalai – tai Rusijos kailiadirbių pasididžiavimas. Neatsitiktinai XVII a. Sibiro herbe puikuojasi du strėlėmis peršauti sabalai, dantyse laikantys caro karūną. Šių gyvūnėlių kailiniai atspindėdavo žmogaus padėtį visuomenėje ir, be abejo, jo finansinę gerovę. Sabalų kailiniai visada buvo labai brangūs, pavyzdžiui, už vienų kailinių pinigus buvo galima įsigyti namą. Kailiais buvo mokamos duoklės, dovanojami garbingiems svečiams, taip pat keičiami į vertingas prekes, sidabrą ir auksą.

Kailinių mada pasaulį užvaldė gerokai vėliau. Tuo metu, kai valstiečiai ir paprasti miestiečiai vilkėjo avikailius, bajorija siuvosi kailinius, kurių tik vidinė pusė buvo kailinė, o viršus apvilktas aksomu, storu raštuotu šilku. Tačiau tikrąją kailinių madą ėmė diktuoti aukso kasyklų savininkai ir keliaujantys pirkliai, bajorai, net kunigaikščiai. Jie puikiai žinojo kailinių gerąsias savybes ir sugebėjo jas pritaikyti platesnėje geografinėje aplinkoje. X–XII a. pirkliai gabeno kailinius į Rytų šalis ir Bizantiją, o per kitus du šimtmečius nutiesė kelius į Vakarų Europą. Kiaunės, bebrai, lapės, vilkai, voverės ir kiškiai – tai žvėreliai, iš kurių pasiūti kailiniai užkariavo pasaulį. Šie kailiai buvo gabenami iš dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų, o XIV a., šias teritorijas užkariavus Lenkijos ir Lietuvos didžiosioms kunigaikštystėms, prekybą kailiais perėmė jų didikai. XV–XVI a. lenkų ir ukrainiečių pirklių dėka kailiniai pasiekė Moldaviją, Balkanų pusiasalio šalis, Turkiją, Italiją, Olandiją. XVII a., Rusijai užkariavus Sibirą, Maskvai atsidarė keliai į „kailių rojų“. Iki XIX a. pabaigos Rusija buvo didžiausia pasaulyje kailių ir jų gaminių tiekėja, kol į kailių gamintojų ir tiekėjų gretas įsiliejo Kanada ir JAV.

 

Metamorfozės

Pirmieji kailiniai, sužavėję damas, buvo siuvami iš lygaus trumpaplaukio kailio, o apykaklės, rankovės, kepuraitės ir movos rankoms puošiamos ilgaplaukiu kailiu. Didelę reikšmę kailinių mados raidai turėjo automobilio atsiradimas. Važinėjant atviru kabrioletu moterys ėmė puoštis prabangiais kailiniais norėdamos atkreipti vyrų dėmesį ne tik į automobilį, bet ir į save.

XX a. buvo kailinių šlovės ir ištobulinimo laikmetis. Mados vairą tvirtai į savo rankas paėmė Italijos kailiadirbiai. Tikrieji menininkai – tai Jole Veneziani ir Giancarlo Ripa to Assunta, Carlo Tiroli ir Fendi seserys taip išdirbo kailius, kad jie tapo lengvi kaip audinys. Dizaineriai naudojo įvairias medžiagas ir spalvas. Pradėta kailinius dažyti ryškiomis ir šokiruojančiomis spalvomis, imtasi puošti įvairiausiomis klostėmis ir reljefiniais ornamentais. Kailiai buvo naudojami labai įvairūs: nuo beždžionės iki šinšilos ar nuo kengūros iki ėriuko, šermuonėlio ar bebro. Vis dėlto pirmenybė buvo teikiama audinėms.

Holivudas išpopuliarino prabangius minkštuosius kailinius. „Paramount Pictures“ prezidentas buvo ir kailiadirbys, todėl labai stengėsi, kad jo filmuose ir namuose aktoriai dėvėtų prabangius audinių ar šiaurinių lapių kailinius. Marlena Ditrich pirmoji pasirodė su lapių kaliniais, po to sekė Merlina Monro, Elizabet Teilor ir t. t. O Katrina Denev apie kailinius yra pasakiusi: „Kodėl aš nešioju natūralų kailį? Todėl, kad jis gašliai patrauklus, prabangus, gražus, šiltas ir labai švelnus.“

Šiandienė kailiadirbystė daro stebuklus. Kartais negalima atskirti, iš kokio kailio jie pasiūti. Vis dėlto triušio kailinukai šiuo metu paklausiausi. Be to, triušių kailius galima lengvai ir įvairiai išdirbti.

 

Įdomūs faktai

* Kai Rusijos caras Jaroslavas Išmintingas nusprendė savo trečiąją dukterį Aną ištekinti už Prancūzijos karaliaus Henriko I, atvykusius pasiuntinius apdovanojo prabangiais kailiniais, o būsimam žentui išsiuntė kelis vežimus pačių prabangiausių kailiukų kraitį.

* XVI a. Tobolske juodosios lapės kailis buvo geriau vertinamas už sabalo. Kai į šį miestą buvo atvežti pirmieji juodosios lapės kailiai, už šį nematytą žvėriuką buvo sumokėta tiek, kiek sidabrinių monetų tilpo į jos kojytę.

* Sibiro ir Tolimųjų Rytų gyventojai ilgą laiką sabalenos nevertino. Šiuose regionuose vykdavo natūriniai mainai. Už geležinį puodą duodavo tiek sabalų kailiukų, kiek tilpdavo į indą.

* 1689 m. Jurijus Bragnovičius, pirklys iš Lvovo, mugėje nusipirko 488 sabalus, taip pat kelis sabalų kailinius, 400 šermuonėlių kailiukų, 20 vilkų kailių, 6 juodųjų vilkų kailius, 26 baltųjų zuikių kailius ir 12 vilkų papilvių kailių. Visa tai pardavęs jis gavo 4 296 Lenkijos zlotus. Amatininkas, norėdamas užsidirbti tokią suma, turėtų dirbti apie 25 metus.

* Pastebėta, kad flegmatikai dažniau renkasi ilgaplaukius kailinius. Psichologų nuomone, šio tipo kailiai suteikia energijos. O veiklūs ir aistringi žmonės dėvi trumpaplaukius kailinius, kurie ramina ir sulaiko nuo neapgalvotų sprendimų. Šiaurinis jūrų lokys, nutrija ir bebras apsaugos prietaringuosius ir tuos, kurie jautriai reaguoja į nepaaiškinamus reiškinius. Naminių gyvulių, karakulinės avies ir triušio kailiniai esą tinka neryžtingiems, uždariems žmonėms. Šie kailiniai yra šilti, skleidžia teigiamą energiją, turi apsaugomųjų savybių.