Ne vienam vaikui smagu apsirengti piratu, užsirišti vieną akį ir ieškoti lobių ar ginti princeses. Iš tiesų piratai buvo tikrų tikriausi plėšikai, kartais itin pikti ir agresyvūs. Piratavimas padėjo atrasti naujų žemių, sakoma, netgi Ameriką. Be to, Europą supažindino su bulvėmis. Kas gi iš tikrųjų tie nutrūktgalviai, raižę jūras ir gąsdinę  žmones?

 

 

Laimės ir nuotykių paieška

 

Piratai – viena senesnių „profesijų“. Šis žodis reiškia ieškoti laimės ir nuotykių jūroje. Apie 2000 m. pr. Kr. graikai jau žinojo, ką reiškia būti užpultiems laimės jūroje ieškančių plėšikų. Piratai aukų tykodavo prekybos keliuose, tad ir jų grobiai būdavo nemaži. Brangenybių, produktų prikrauti laivai gerokai pagausindavo piratų turtus. Romos prekeiviai dažnai prarasdavo grūdų ir alyvuogių aliejaus krovinius. Visiems gerai žinomi vikingai ne plėšikavo jūroje, o puldinėjo pakrančių gyvenvietes. Piratavimas labiausiai suklestėjo XVII a. Šis laikotarpis vadinamas auksiniu piratų amžiumi. Daugumos mėgstamame filme „Karibų piratai“, kuriame vaidina garsusis Džonis Depas, vaizduojamas būtent šis laikotarpis.

 

 

 

 

 

 

 

 

Karalienės patikėtinis

 

Įvairiose šalyse piratai vadinti skirtingai, jie turėjo nevienodas teises ir statusą visuomenėje. Paprastai piratus bausdavo griežčiausiai – mirties bausme. Tačiau būta ir išimčių. Pavyzdžiui, per karą šalies vyriausybė arba karalius piratams suteikdavo oficialią licenciją plėšikauti jūroje. Tačiau pulti buvo galima tik priešų laivus, o grobiu reikėjo dalytis su valdžia. Tokie piratai vadinti kaperiais. Vienas žymiausių kaperių – anglas Fransis Dreikas. Karalienei Elžbietai I leidus, jis gerokai nusiaubė ispanų laivus, o grobiu pasidalijo su valdove. Karalienė piratui neliko skolinga – jį įšventino į riterius. Vokietijos mieste Ofenburge Fransiui Dreikui netgi pastatytas paminklas, kuriame piratas vaizduojamas laikantis bulvės žiedą. Manoma, kad būtent jis po Europą išplatino vieną populiariausių daržovių. Be to, su Fransiu Dreiku siejamas paprotys ranka atiduoti pagarbą. Legenda pasakoja, kad šis piratas, išvydęs Anglijos karalienę Elžbietą I, ranka prisidengė akis ir pasakė: „Mane apakino jūsų didenybės grožis“.

 

 

Savita tvarka

 

Įdomu tai, kad daugybė piratų, prieš išplaukdami puldinėti laivų, anksčiau tarnavo savo šalies jūros laivyne. Pereiti į kitą „frontą“ jūreiviai galėjo net per užpuolimą. Užgrobęs laivą, piratų kapitonas jūreivius pakviesdavo tapti jo komandos dalimi. Nemažai jūreivių sutikdavo iškart ir padėdavo plėšikams pernešti grobį į jų laivą. Būti piratais vyrams atrodė smagu – jų nevaržė griežti įstatymai, tvarka, o ir pasipelnyti pavykdavo neblogai. Viliojo tai, kad visą grobį piratai dalydavosi po lygiai. Be to, Europoje viešpataujant monarchams jūrų plėšikai viską sprendė balsavimu. Kartais baltųjų gaujoms vadovaudavo juodaodžiai, nors Amerikoje klestėjo vergovė. Stebino ir piratų „socialinis draudimas“: kiekvienas dirbti nebegalintis piratas gaudavo paramą iš bendros kasos.

 

 

 

 

 

 

 

Valdžios ir savųjų bausmės

 

Nereikia manyti, kad piratų laive tvyrojo vien džiugi laisvės atmosfera. Kartą tapus piratu, kelio atgal nebūdavo. Jeigu per mūšį koks nelaimėlis nuspręsdavo patūnoti kamputyje arba apvogti kitą piratą, jį dažniausiai išlaipindavo negyvenamoje saloje, kur sunku rasti vandens ir maisto. Taigi vargšelio laukdavo ilga ir kankinanti mirtis. Filmuose rodoma, kaip piratai savuosius baudžia mirtimi: pasmerktasis turi eiti per laivo bortą permestu lieptu tol, kol šis nusvirs ir piratas nugarmės į jūros gelmes. Iš tikrųjų tokia bausmė jokiuose dokumentuose nėra užfiksuota. Tai greičiausiai šiuolaikinių filmų kūrėjų vaizduotės vaisius.

 

Menki malonumai laukė kurios nors šalies pareigūnų sugautų piratų. Dauguma teismui bandė aiškinti, kad juos tapti piratais per užpuolimą privertė kiti piratai arba plėšikauti išginė badas, tačiau dažniausiai jie buvo nuteisiami myriop viešai pakariant. Vienas žinomas piratas Viljamas Kidas pakartas iškabojo net trejus metus. Sakoma, kad baisiausia piratams buvo ne pats korimas, o prieš tai jų matavimas geležiniame narve. Mat po mirties kūną dažnai įkišdavo į geležinį narvą ir palikdavo ten pūti, kad kiti pasimokytų, o artimieji negalėtų palaidoti.

 

 

Moterys laive

 

Moterų piračių pasitaikydavo labai retai – tikėta, kad jos laivui neša nelaimę. Tačiau kartais moterys apsimesdavo vyrais ir kartu pirataudavo jūrose. Vis dėlto žinomos kelios dailiosios lyties atstovės, sugebėjusios tapti net piratų kapitonėmis. Viena jų – Čing Ših, vadovavusi 80 tūkst. piratų bendruomenei. Žymiausios piratės – Ana Boni ir Meri Ryd. 1720 m. jos buvo sučiuptos Jamaikoje, kur teismas joms skyrė mirties bausmę. Įdomiausia tai, kad šios moterys išsisuko paaiškėjus, kad abi laukiasi kūdikių. Meri po keleto mėnesių mirė nuo karštinės, o Ana buvo paleista ir sėkmingai gyveno toliau. Ši piratė išgarsėjo ne tik drąsa ir nuožmumu kaudamasi, bet ir fraze, ištarta kitam piratui prieš jo egzekuciją: „Labai gaila, Džekai, matyti tave tokioje padėtyje, bet jeigu tu būtum kovęsis kaip vyras, tai nereikėtų mirti kaip šuniui.“

 

 

Įdomybės

 

  • Piratai visuomet turėjo savo vėliavą, kurią iškeldavo norėdami pagąsdinti kitus laivus. Ji buvo ryškiai raudona ir reiškė, kad užgrobiamam laivui ir jo įgulai nebus jokio pasigailėjimo, vos tik piratai žengs ant denio. Taip aukos skatintos pasiduoti be kovos. Vėliau, išplitus piratavimui, jūrų plėšikai sugalvodavo savo vėliavų. Apie 1700 m. paplito labiausiai žinoma vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Greitai kaulai buvo pakeisti sukryžiuotais kardais.
  • Iki šių dienų piratavimas nėra visiškai išnykęs. Didžiausia tikimybė būti užpultiems yra Pietų Amerikos vandenyse, pietų ir pietryčių Azijoje, Raudonosios jūros pietuose. Šiuolaikiniai piratai nebekelia raudonų vėliavų, neturi didelių laivų. Atvirkščiai – jie veikia greitai ir nori būti kuo mažiau pastebimi. Todėl yra susibūrę į nedideles įgulas ir plaukioja mažais greitaeigiais kateriais. Šiuolaikiniai piratai kroviniu dažniausiai nesidomi. Užpuolę modernius laivus, jie grobia iš seifų pinigus, brangenybes, paima įkaitais žmones ir reikalauja už juos išpirkos. Susidūrusieji su šių dienų piratais pasakoja, kad jie būna ginkluoti automatais ir granatsvaidžiais, todėl priešintis jiems beprasmiška.
  • 2009 m. rugpjūčio 3 d. prie Nigerijos krantų buvo užpultas ir Limarko laivininkystės kompanijai priklausantis lietuvių laivas „Saturnas“. Piratai įkaitais paimė 5 iš 14 įgulos narių ir greitaeige valtimi juos išgabeno nežinoma kryptimi. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai – visi žmonės buvo išlaisvinti ir grįžo namo. Vėliau piratai buvo pagrobę ir kitų lietuvių laivų įgulos narius.