Jurga Ivanova gimė 1961 m. lapkričio 14 d. Mirė 2007 m. vasario 17 d.

Jurga Ivanauskaitė buvo bene žymiausia nepriklausomos Lietuvos rašytoja, įkvepianti ir egzotiška persona. Nors jau penkeri metai kaip Jurgos nebėra, susidomėjimas jos kūryba ir asmenybe vis dar auga.

 

Originali ir nepritampanti

Jurga Ivanova atėjo iš garsios inteligentų šeimos – jos senelis Kostas Korsakas buvo literatūros mokslininkas, motina Ingrida Korsakaitė – dailėtyrininkė, o tėvas Igoris Ivanovas – rusų dailininkas. Jurgos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo vos penkeri. Tėvas išvažiavo iš Lietuvos ir daugiau jokių artimų santykių su dukra nebepalaikė. Mergaitės pavardė buvo sulietuvinta į Ivanauskaitę tada, kai ji stojo į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Vaikystėje Jurga daug laiko praleido ligoninėse, nes sirgo astma, dėl kurios kentėjo visą savo gyvenimą. Tačiau chroniška liga padėjo jai užsigrūdinti ir ištverti tolesnius ją kamavusius fizinius skausmus.

Savo interviu Ivanauskaitė yra pasakojusi, kad niekada nemėgo mokyklos ir tikrasis gyvenimas jai atsiverdavo po pamokų, kai panirdavo į savo vaizduotės pasaulį. Turėjusi labai lakią vaizduotę, Jurga iliustruodavo ir rašydavo knygeles. Su draugėmis buvo įkūrusi „Kiškio kopūsto klubą“, kuriame gavo „rašytojos–dailininkės“ statusą. Nors daug skaitė ir rašė noveles, po mokyklos Jurga įstojo studijuoti grafikos. Dailės akademijoje mergina nuolat susilaukdavo pastabų ir kentė nemokėdama įvaldyti akademinio piešimo. Bendramokslių atsiminimuose piešiamas paslaptingos ir mažai kalbančios merginos vaizdas. Studijų laikais Jurga buvo beprotiškai įsimylėjusi bitlus ir pametusi galvą dėl Džono Lenono. Žvelgiant į tų laikų nuotraukas, ji iškart išsiskiria iš minios – tamsiais ilgais drabužiais, keistais papuošalais, juoda skrybėle. O juk tuo laiku Lietuvoje buvo sunku gauti originalesnių apdarų – reikėjo turėti daug išmonės ir drąsos.

 

Kartu su pankais

24-erių Jurga Ivanauskaitė išleido savo pirmąją novelių knygą „Pakalnučių metai“. Tai buvo tikra bomba lietuvių literatūroje. Knyga atrodė maištinga, egzotiška ir velniškai patraukli. Čia pirmą kartą kaip veikėjai atsirado pankai. Pirmosios kartos pankų judėjimo atstovai, veikę 1982–1986 metais, pasižymėjo specifine išvaizda (išskustos žandenos, nupjautos marškinių apykaklės, vietoj brangių rankinių – dujokaukių tipo maišai, siauros kelnės, prasti sandalai), kuria sąmoningai siekė skurdumo. Pankų judėjimas sutapo su tuomet atsirandančiomis sąjūdžio idėjomis, tad dauguma jų aktyviai reiškėsi kaip nepriklausomybės atgavimo siekėjai, net žodį „anarchija“ kai kurie jų siejo būtent su laisve – geležinės uždangos griūtimi. J. Ivanauskaitė kai kurių amžininkų vadinama kartos guru, laisvės troškimo ir naujų visuomenės judėjimų metraštininke. 1985 metais debiutavusi Ivanauskaitė rašė apie tokius veikėjus kaip ir ji pati. Į savo tekstus įsileido vakarietiškąją kultūrą, iš ten atėjusius socialinius judėjimus. Pagrindiniai knygos herojai – alternatyvios laikysenos jaunimas ir menininkai.

Ivanauskaitė buvo aistringa sąjūdžio dalyvė – dvi 1987 m. ir 1988 m. vasaras keliavo su Roko maršo koncertais po Lietuvą. Glaudžiai bendravo su pankų subkultūromis, bendradarbiavo su „Anties“ muzikantais. Pirmasis Ivanauskaitės romanas „Mėnulio vaikai“ (1988 m.) – tai lietuviškas hipių judėjimo variantas. Šiame romane galima atsekti iš „anapus geležinės uždangos“ atėjusius reiškinius: seksualinę revoliuciją, feminizmo bangą. 1992 m. išėjo romanas „Pragaro sodai“, kuriame matyti tuometiniai tautinės revoliucijos ir Roko maršo per Lietuvą atspindžiai. Netgi galima atpažinti kai kuriuos realiai egzistavusius veikėjus. Štai muzikantas ir pankas Nerijus Pečiūra-Atsuktuvas, tvirtino, kad būtent jis buvo pagrindinis knygos personažas – žavusis muzikantas ir grupės lyderis Robertas.

 

Deginama ant laužo

Jurga buvo pamėgusi lankytis pas tėvą Stanislovą – tiek Paberžėje, tiek vėliau Dotnuvoje. Ten beveik visuomet būdavo žmonių, kurie ne tik siekdavo atgauti dvasios ramybę ramiai šnekučiuodamiesi ar melsdamiesi, bet ir padėdavo dvasininkui buityje. Vieną vasarą Jurga į Paberžę atsivežė ir savo jaunesniąją seserį Radvilę. Tuo metu ji jau rašė skandalingai pagarsėjusį romaną „Ragana ir lietus“. Romanas, pasakojantis apie nuodėmingą meilę kunigui, išleistas 1993 metais. Pirmą kartą lietuvių literatūroje taip drąsiai buvo aprašytos sekso scenos, todėl etikos komisija uždraudė romaną, pavadinusi jį pornografiniu. Draudimas prekiauti romanu suveikė kaip dar didesnė kūrinio reklama. Jurga kaip skandalistė išgarsėjo visoje Lietuvoje.

Apskritai Ivanauskaitės kūryboje yra labai daug seksualumo, erotikos ir moteriškumo. Tačiau nors buvo vieša persona, ji neviešino savo meilės reikalų. Žurnalistai smalsaudavo, kodėl Ivanauskaitė nesukuria šeimos, oficialiai nepristato savo draugo, spėliodavo kas galėtų būti jos mylimasis pagal knygose pavaizduotus veikėjus. Savo interviu Jurga yra sakiusi, kad nuolat ką nors beprotiškai įsimylinti. Matyt, stipri asmenybė privalėjo šalia savęs turėti tokią pačią antrąją pusę, o vyrų, galinčių prilygti menininkei, buvo nedaug.

 

Viena Himalajuose

Ivanauskaitė Rytais susidomėjo dar vaikystėje, kai piešdavo žmogeliukus, kurie išoriškai buvo panašūs į budistų vienuolius. Su rašytojais 1989-aisiais lankėsi Kinijoje, kurioje pajuto dvasinio artimumo trauką. Ji pradėjo domėtis budizmu, klausėsi Dalai Lamos paskaitų Lietuvoje. Po dvejų metų Jurga iškeliavo į dvasinę piligrimystę Tibete. Tuo metu buvo neįtikėtina, kad viena moteris nepabūgo leistis į nežinomą ir tolimą kraštą, keliauti po kalnus, mokytis tibetiečių kalbos ir ieškoti vilties, tikėjimo ir meilės. Penkeri keliavimo po Tibeto žemę metai ne tik dvasiškai ir išoriškai pakeitė rašytoją, bet ir buvo pagrindas parašyti tris rimtas Rytų trilogijos knygas. Po kiekvienos kelionės ji parsiveždavo įvairių rytietiškų suvenyrų – ilgainiui jos bute nebeliko tuščių sienų. Kelionės ir rytietiška egzotika atsispindėjo jos tapyboje. Jurga surengė ne vieną savo kūrinių parodą – jos paveikslai persmelkti Rytų ornamentikos ryškumo ir Vakarų siurrealizmo.

 

Drąsi mirtis

Lietuvoje Jurga buvo ne tik rašytoja, bet ir kovotoja už Tibeto laisvę, žurnalistė. Vėliau išėjo jos surinktų interviu knyga „Švelnūs tardymai“, kuriuose ji kalbina žymius Lietuvos menininkus, užduodama gilius ir reikšmingus klausimus. Galbūt žurnalistinis darbas darė įtaką, nes Jurga labai domėjosi šiuolaikinės visuomenės reiškiniais, tarsi metraštininkė fiksavo pasikeitimus ir naujus reiškinius. Romaną „Placebas“, kuriame ji kalba apie masinę kultūrą, kapitalizmą, turbūt galima pavadinti tą žyme, nuo kurios tęsiasi kitas Jurgos gyvenimas, susietas nebe su Rytais, o Vakarų pasaulio realijomis.

Paskutinis jos romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ mistiškai sutapo su pasaulio pabaigos nuojauta. Rašydama šią knygą Jurga kentė kojos skausmus. Susirgusi reta vėžio forma, Ivanauskaitė mirė 2007-aisiais. Jos susitaikymas su mirtimi buvo kitoniškas kaip ir jos gyvenimas. Serganti rašytoja nevengė viešai kalbėti apie savo ligą, dalyvauti fotosesijose – taip tarsi žaisdama su neišvengiamumu.

 

Faktai

  • Jurga parašė 19 knygų. Tačiau net po jos mirties vis dar leidžiamos knygos pakartotiniais tiražais.
  • Labiausiai Jurga mėgo kates ir angelus, po mirties greta jos namų pastatyta sparnuoto katino skulptūra, kurio autorė – Ksenija Jaroševaitė.
  • Nuo 2008 m. kasmet teikiama Jurgos Ivanauskaitės vardo premija už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.
  • Butas, išlikęs toks, kokiame gyveno rašytoja, dabar veikia kaip jos kūrybos paveldo centro būstinė.