Beveik visose pasaulio kultūrose datoms ir tam tikram amžiui suteikiama magiškų galių. Užtenka prisiminti palyginti nesenus įvykius, kai milijonai žmonių visame pasaulyje su nerimu ir baime laukė XXI amžiaus pradžios. Arba kai kuriems vyrams ypatingas laikas yra 33-eji metai (amžius, kai nukryžiuotas mirė Jėzus Kristus)? Kasmet šimtai 33-ejų metų vyrų šaukiasi mirties ir pabando pakelti ranką prieš save. Daug į neurozes linkusių vyrų šiame gyvenimo tarpsnyje patiria depresiją, kuri stebuklingai praeina, vos sukanka 34-eri. Ne be priežasties 33 metai laikomi kriziniais.

 

jubiliejus

Jubiliejaus (metinių) sindromas ne visada yra sąmoningas, ne visada jis yra aiškiai suprantamas, tačiau gali pasireikšti kaip intuicija, sapnuose, nepaaiškinamas nerimas, baimė, mirties nuojauta ar pan. Paskutinės gyvenimo dienos nuojauta gali būti tokia stipri, kad net pastūmėti link savižudybės, skatinti nesaugų elgesį kelyje, išprovokuoti avarijas.

 

Jubiliejaus (metinių) sindromas – tai rimtas įvykis visai šeimai ir (arba) giminei (mirties, ligos, netekties, vestuvių, gimimo, konfliktų kasmetinis minėjimas). Terminą pirmoji pasiūlė vartoti amerikiečių psichologė Josephine Hilgarth. Ji pastebėjo ir aprašė tam tikrus pacientų elgesio ir mąstymo modelius, kurie yra susiję su kai kuriais svarbiais jų gyvenimo įvykiais (konkrečia data arba amžiumi). Vėliau šią sąvoką išpopuliarino prancūzų psichoterapeutė, Anne Anselin Schutzenberger.

 

Tikriausiai visiems pažįstama situacija, kai kas nors sako kažką panašaus į tai: „Mano senelis mirė 40 metų, tėvas – taip pat, ar ir man likimo skirta tik tiek gyventi?“ arba: „Mano močiutė, mama, teta ir sesuo ištekėjo, sulaukusios 21-erių!“, o gal kam nors tam tikros šventės išvakarėse arba tam tikrą, atmintiną dieną nutinka kažkas neįprasto (kažkas blogo arba gero). Prisiminkite, su kokia baime anksčiau žmonės laukė 2000 metų, nes visai rimtai manė, kad tada bus pasaulio pabaiga!

 

Panagrinėkime vieną pavyzdį ir įsivaizduokime, kad gegužę prieš keletą metų jums nutiko šie dalykai:

 

  • gimė mylimas sūnėnas ir jam buvo suteiktas senelio vardas, norint pagerti amžiną atilsį senelį;
  • jūsų vestuvės;
  • sužinojote, kad turite neoperuojamą vėžį;
  • dvi draugės mirė nuo vėžio ir, kai sužinojote šias liūdnas naujienas, jums kelias savaites laikėsi aukšta temperatūra;
  • praėjusiais metais jūsų broliui taip pat buvo diagnozuotas vėžys, kuris jo gyvybę pasiglemžė po kelių mėnesių;
  • buvo kitų nemalonių įvykių tą mėnesį.

 

Kodėl žmonės patenka į tokių negatyvių gyvenimo scenarijų pinkles? Visų pirma, todėl kad veikia kolektyvinė žmonių pasąmonė. Girdėdami vien tik negatyvius dalykus, galiausiai mes pradedame skęsti toje negatyvumo pelkėje.

 

Žmonės yra linkę fiksuoti gyvenimo įvykius ir prisiminti tai, kas vienu ar kitu metu įvyko gera ar bloga. Žmonės, kai jiems nutinka kažkas bloga, linkę kapstytis po praeitį ir ieškoti paaiškinimo, kodėl tai įvyko. Kartais jie atranda, kad, tarkime gegužę, nesisekė, pavyzdžiui, net kelių jo šeimos kartų moterims, todėl kažkokią nelaimę (rečiau džiugų dalyką), jie pradeda laikyti kaip nulemtą iš anksto. Žmonės yra linkę pastebėti negatyvias tendencijas, kad neva būtinai turi nutikti kažkas blogo konkrečiu metu jų šeimos nariams ir giminaičiams ir taip programuoja save nesėkmėms. Vokiečių psichoterapeutas B. Hellingeris yra įsitikinęs, kad daug negatyvių scenarijų mes įsikalėme į galvą dėl lojalumo ir meilės giminaičiams, šeimos nariams ar draugams (jų likimui). Žmonės neretai jaučiasi mažiau svarbūs ir ne tokie stiprūs negu tie, kurie gyveno anksčiau, todėl ir jiems kartojasi tos pačios nelaimės, kurios galbūt persiduos iš kartos į kartą. Pakeisti mąstymą gali nuoširdus susitaikymas su tuo, kas įvyko, atleidimas.