Joninės – kasmetinė vasaros šventė, nuo gilios senovės iki šių dienų minima birželio 23 d. išvakarėse, Saulei įriedėjus į Vėžio ženklą. Nors akivaizdu, kad saulėgrįžos šventės tradicijos bėgant metams pakito ir vis dar keičiasi, lietuviai visiškai jų atsisakyti neketina. Paparčio žiedo ieškojimas, laužų deginimas, vainikėlių plukdymas upėje – visi šie papročiai liudija apie trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną metuose.

 

Saulėgrįžos šventės vardų reikšmės

Yra trys saulėgrįžos šventės pavadinimai: Rasos, Kupolė ir Joninės. Seniausias yra Kupolės pavadinimas, kuris kilo nuo žodžio „kupoliauti“ – rinkti žoles. Vėliau buvo pradėtas minėti ir Rasos vardas. Senovėje žmonės eidavo ieškoti paparčio žiedo į Rasų mišką. Joninių vardas pradėtas vartoti vėliausiai – Jono Krikštytojo garbei. Pastarosios šventimas yra labiau viešas ir komercinis, o Kupolė ir Rasos dažniausiai švenčiamos uždaroje bendruomenėje. Folkloristų būreliai net privengia pavadinimo Joninės. Tačiau visoms šventėms būdingi panašūs papročiai – vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį. Saulėgrįžos šventė yra ypatinga tuo, kad metuose ši diena yra ilgiausia, o naktis – trumpiausia. Diena, kuri simbolizuoja gyvybę, yra tarsi priešprieša nakčiai. Jau nuo seno ši šventė siejama su derlingumu. Dėl šios priežasties ir pagoniškos, ir krikščioniškos apeigos glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais: žmonės stengiasi apsaugoti savo derlių nuo stichinių nelaimių. Tiesa, šventė ir tikroji saulėgrįža nesutampa, kadangi įsigalėjus krikščionybei, vietoj senųjų švenčių buvo stengiamasi pritaikyti krikščioniškąsias, kurios sutapo su Šventojo Jono gimimo diena.

 

Burtai ir senosios tradicijos

Dar ir šiandien tikima, kad Joninių naktį žolės įgauna magiškų galių, o jų gydomosios savybės itin suaktyvėja. Dažnai iš žolelių verdama arbata, kuria girdomi gyvuliai, kad būtų sveiki. Senovėje netekėjusios merginos, Joninių naktį, apsivilkdavo baltais lininiais drabužiais, ir dainuodamos eidavo pinti gėlių vainikų. Seniau lietuviai tikėjo magiškaisiais skaičiais – trejetu ar devynetu, todėl visi būrimai būdavo susiję su jais. Iš nupintų vainikų merginos spėdavo ateitį – skaičiuodavo porinius ramunės žiedlapius ar žiedus puokštėje (porinis skaičius reiškė santuoką, neporinis – vienatvę).

Norėdamos sužinoti, kokį vyrą gaus, merginos vidurnaktį iškasdavo gabalėlį velėnos ir jį apversdavo. Iš ryto pasižiūrėdavo koks vabalas išlenda: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas; jeigu spalvotas – tekės už valdininko; jeigu žalias – taps ūkininko žmona.

Taip pat buvo tikima, kad tą naktį rasa esti stebuklinga. Ūkininkas, apibėgęs savo laukus ir nuogas pasivoliojęs rasoje, tais metais gali laukti gero derliaus. Merginos atsikeldavo anksti ryte, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Be to, manoma, kad per Jonines lietuviai spėdavo orą: jeigu Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jeigu Joninių naktis debesuota – Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos, o jeigu lietinga – per Kalėdas galima tikėtis didelių pūgų.

Laužo deginimo paprotys yra išlikęs iki šių dienų: buvo tikima, kad kuo labiau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Dėl to kiekvienais metais žmonės stengdavosi kurti kuo didesnius laužus. Su deglais būdavo lankomi ir javai, kadangi tikėta, kad toks ritualas turi įtakos kultūrų augimui. Mistinę naktį būdavo deginama šiaudinė baidyklė, o laužų pelenai išbarstomi po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių nuo raganų.

Būrimų, susijusių su meile ir vedybomis, buvo įvairių: buvo manoma, kad jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoks laužą susikibę rankomis, jie tais metais susituoks. Netekėjusios merginos, vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus, ir jeigu vainikai išsiskirdavo, tai reikšdavo skyrybas su mylimuoju, jeigu susiglausdavo – vedybas.

 

Simbolių reikšmė

Vartai: jie skiria profanišką ir sakralųjį pasaulius, todėl dažnai saulėgrįžos metu ant aukščiausios gyvenvietės vietos yra statomi mediniai vartai. Jie puošiami įvairiomis gėlėmis ir augalais. Įėję pro tuos vartus, žmonės tampa šventės dalyviais.

Ugnis: ant aukuro uždegama ugnis, kuri simbolizuoja moralinį apsivalymą. Aukurui bedegant pasidžiaugiama atliktais darbais, išsakomos ateities viltys, lūkesčiai. Laužas simbolizuoja sveikatą ir laimę šeimyniniame gyvenime, todėl per laužus šokinėja ir jauni, ir seni.

Saulė: buvo tikima, kad saulėgrįžos metu mitologizuota saulė iš savo rūmų išvažiuoja su sidabro, aukso ir deimanto arkliais pas savo vyrą mėnulį. Šio įspūdingo reginio žmonės eidavo stebėti į specialias medines ar akmenines stebyklas. Saulė gali suteikti šviesos derliui, bet gali jį ir sunaikinti, todėl jai buvo meldžiamasi, kad derlius sėkmingai išaugtų. Taip pat jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti.

Rasa: gyvybės simbolis. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus buvo galima tikėtis. Ji turi gydomųjų galių, todėl žmogus, ryte nusiprausęs rasa, pasijunta žvalesnis, o jo veidas tampa skaistus. Taip pat rasa prausiasi ligoniai, kurie tikisi pasveikti.

Vainikas: nemirtingumo ir meilės simbolis. Vainikus iš gėlių dažniausiai pina merginos. Ąžuolo lapų vainikai, simbolizuojantys stiprybę, buvo pinami ir dovanojami Jonams ir Janinoms arba kabinami ant varduvininkų namo durų. Kai kuriose gyvenvietėse buvo paprotys, nupintą vainiką padėti kryžkelėje: žmonės tikėjo, kad atlikę šį darbą, gali susapnuoti savo ateitį.

Paparčio žiedas: jo ieškoti gali tik drąsus žmogus, kadangi manoma, kad paparčio žiedą saugo raganos. Miško gilumoje suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, aplink jį apibrėžti ratą šermukšnine lazda, padėti indą su šventintu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Radinį patariama, prasipjovus ranką, įsikišti po oda, kad nepasimestų. Paparčio žiedo ieškoma vidurnaktį, svarbu, kad aplink būtų kurtinanti tyla.

 

Kitų šalių papročiai

Brazilai: Jonines švenčia dvi savaites: savaitę iki šventės ir savaitę po jos. Šioje klimato juostoje gyvenantys žmonės meldžia šventojo Jono lietaus, tad dažniausiai liūčių sezonas sutampa su saulėgrįžos švente.

Latviai: šią dieną jie pina ąžuolo vainikus ir dovanoja juos Janiams (liet. Jonas), o savo automobilius puošia įvairiomis lauko gėlėmis bei ąžuolo šakelėmis.

Estai: jie didelę svarbą teikia laužui, kadangi tiki, jog saulėgrįžos naktį uždegtas laužas namus saugos nuo gaisro ištisus metus. Be to, tikima, kad kuo didesnis laužas, tuo labiau jis atbaido blogąsias dvasias.

Portugalai: Joninių šventę šioje šalyje simbolizuoja žydintis česnakas. Yra tokia tradicija juo suduoti artimiesiems ir draugams per galvą, kad sektųsi. Jeigu česnako nėra – tiks ir plastikinis plaktukas.

Suomiai: Jonines švenčia šeštadienį, tarp birželio 20 ir 26 dienos. Be to, kaip ir lietuviai, ieško paparčio žiedo ir tiki visažinystės mitu.

Danai: Joninių naktį ant laužo degina šiaudinę raganą, kuri būna aprengta senais drabužiais. Danai tiki, kad taip ragana pasiunčiama į raganų puotą.

 

Ilgiausios dienos varduvininkai

Vardas Jonas žinomas visame pasaulyje: Anglijoje – Džonas, Rusijoje – Ivanas, Prancūzijoje – Žanas, Ispanijoje – Chuanas, Latvijoje – Jānis. Lietuvoje iki šiol išlikęs paprotys, Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo vainiką, ir jį dovanoti pažįstamiems Jonams ir Janinoms. Kartais vainikais, į kuriuos įpinamos įvairiausios laukų gėlės, puošiamos varduvininkų durys. Fotografas Jonas Petronis sako, kad jis dažniausiai Jonines sutinka prie Paveisininkų ežero, esančio Lazdijų rajone. Čia su savo draugais laikosi įprastų saulėgrįžos šventės tradicijų – degina laužą, pina vainikus. „Per Jonines su vardadieniu visada pasveikinu savo bendravardį senelį. Būtent jo garbei esu pavadintas Jonu. Vėliau su draugais važiuojame paminėti šios šventės į sodybą. Dažniausiai artimieji ir draugai dovanoja simboliškas smulkmenėles, neretai gaunu dovanų pintų vainikų. Dar pastebiu tokią tradiciją, kad sodyboje susirinkusių Jonų garbei būtinai kas nors sukuria juokingą, šlovinančią dainą, kurią sutartu laiku visi bendrai padainuoja varduvininkams, o po to pagerbia žolynų arba ąžuolo vainiku. Vėliau susėdame lauke prie laužo, ir visą naktį pasakojame istorijas, juokelius, anekdotus, dainuojame, tad būna labai linksma“, – apie savo vardadienio šventę pasakojo Jonas. Masinės Joninių šventės minimos ir Kernavėje, taip pat ant Rambyno kalno. Kai kurie žmonės vyksta į Jonų ir Janinų sostinę Jonavą. Iš šio miesto kilęs šokių muzikos vakarų vedėjas Jonas Večkys pasakojo, kad Joninių naktį Jonavoje kūrenama daug laužų. „Visas miestas švyti nuo laužų šviesos, o po vidurnakčio vyksta „naktišokiai“, kuriuose visada stengiuosi sudalyvauti. Vardadienio proga daug kas pasveikina, kartais net jaučiuosi kaip per gimtadienį“, – šmaikštavo atlikėjas. Paklaustas apie dovanas, muzikantas neslėpė, kad dažniausiai gauna simbolinių dovanų, tačiau ir žodinis sveikinimas jam yra be galo malonus.

 

Etnologas Martynas Vingrys: „Kupoliavime vyravo magiški skaičiai“

Nuo seno Lietuvoje buvo švenčiama ilgiausia metuose diena. Joninės švenčiamos audringai, maža to, komercijos tikslais Joninės pripažintos nedarbo diena.

Žmonės, kuriems nepatinka įprastinis Joninių šventimas, stengiasi atsigręžti į senąsias lietuviškas šios šventės tradicijas. Žinoma, laužus tikriausiai degina visi, nepriklausomai nuo to, ar šventė paremta komerciniais tikslais, ar ne.

Kalbant apie senąsias Joninių tradicijas, reikia paminėti, kad šios pradėjo nykti jau XX amžiaus pradžioje. Tačiau Joninių šventimas neišnyko, tiesiog po karo atsirado naujų tradicijų, o visa šventės esmė persikėlė į linksmybes. Taigi, šiuo požiūriu ir dabartinės, ir pokario metų Joninės yra labai panašios.

Kalbant apie burtus ir prietarus, paparčio žiedo ieškojimo ritualas tikriausiai yra pagrindinis. Kadangi šio augalo žiedas siejamas su visažinyste, yra nemažai pasakojimų, kuomet žmogui pavykdavo jį atrasti. Pavyzdžiui, vieną kartą paprastam eiliniam žmogeliui į batą įkrito paparčio žiedas. Nuo to laiko jis pradėjo girdėti ir matyti velnius, raganas. Kurį laiką vyras žiedo nepastebėjo ir mėgavosi visažinystės dovana. Nežinodamas, kad nešiojasi tokią vertybę, jis išpurtė savo batus, o kartu ir paparčio žiedą, nuo tada viskas baigėsi. Dar pasakojama, kad žmogus Joninių naktį pasiklydęs girioje, o jam į batą įkritęs paparčio žiedas nušvietė kelią, ir padėjo pareiti namo. Vis dėlto sakmės lieka sakmėmis. Dargi prie paparčio žiedo mistikos reikėtų paminėti ir tai, kad paparčio žiedo ieškojimas turi ir erotinę prasmę. Juk žiedo eidavo ieškoti po du.

Labai paplitęs pasakojimas, kad raganos Joninių naktį geba atimti iš karvių pieną. Su rankšluosčiu eina ratais aplink karvę ir surenka rasą, aišku, dar kažką po nosim burbėdamos.

Liaudies medicinoje buvo laikomasi tokio principo, kad tos vaistažolės turi daugiausia gerų savybių, kurios surinktos iki Joninių, o dar geriau per pačias Jonines. Tradicijas puoselėjančių žmonių būreliuose, šios šventės metu taip pat atliekamas kupoliavimas. Dažniausiai tai atliekama siekiant sužinoti, kas laukia netolimoje ateityje. Kupoliavimas vyksta taip: saulei leidžiantis, kiekvienas pievoje, kuria nori kryptimi, žengia devynis žingsnius. Tuomet sustoja, pasilenkia ir skina pirmą pamatytą žolę. Visas šis veiksmas kartojamas devynis kartus. Galų gale, susirinkus devynias žoles, einama pas gebančius pranašauti, kurie spręsdami iš surinktos žolių puokštės papasakoja, ko galima tikėtis ateityje.

Bet folkloristų, ar kitų tradicijas puoselėjančių žmonių, Rasos ar Kupolės dažniausiai prasideda įėjimu per vartus, kurie žymi įėjimą į šventės teritoriją. Vartai statomi 2 metrų aukščio ir gana tvirti, kadangi apipinami žolynais. Šventei prasidedant, prie vartų stovi du žmonės: vienas, laikantis ąsotį su vandeniu, kitas – su rankšluosčiu. Kiekvienas praeidamas pro vartus turi nusiprausti, simboliškai apsivalyti. Po to deginamas aukuras, ramiai stovima ratu, dainuojamos tradicinės kupolinės dainos, mintyse išsakomi ateities lūkesčiai, džiaugiamasi dėl praeities sėkmių. Be to, dar yra pastatoma ir kupolė – aukšta medinė, šakota kartis, ant kurios merginos stengiasi užmesti per nugarą savo vainikėlius. Jei užmesti pavyksta – kitąmet greičiausiai ištekės. Beje, seniau Joninių naktį, šventės vietoje būdavo įtaisoma stebulė. Tai yra ant medinio rąsto pritvirtintas, degute išmirkytas, senas vežimo ratas. Jis buvo uždegamas ir veikė kaip šviestuvas – visą naktį degdavo ir skleisdavo šviesą. Šiais laikais vežimo rato niekas deginti nenori – jau geriau pasikabins kaip didžiausią puošmeną ant tvarto sienos.