Iš pradžių senovės lietuviai visus vaistinius augalus, surinktus prieš Jonines, vadindavo jonažolėmis. Vėliau taip pradėti vadinti tik svarbiausi, pirmieji pražystantys geltonais žiedais, 30 – 80 cm žoliniai augalai. Vaistažolė pavadinta šv. Jono krikštytojo garbei, kuris krikštydamas apvalė žmonių sielas, o jonažolė apvalo žmonių kūnus nuo ligų.

 

Paprastoji jonažolė (lot. Hypericum perforatum) pradeda žydėti nuo birželio mėnesio iki spalio mėnesio. Kiekvienais metais žydėjimo laikas šiek tiek skiriasi. Auga sausuose miškuose, pievose, šlaituose, krūmuose, grioviuose, pakelėse ir kitur. Nuo seno jonažolė vartojama gydyti žaizdas ir raminti nervams. Arbatoms ir užpilams vartojamos stiebų viršūnėlės su žiedais ir lapais.

 

Jonažolė, kaip natūrali priemonė, Europoje dažniausiai vartojama, gydant depresiją. Tinkamai vartojama jonažolė pakelia hormono serotonino lygį smegenyse, todėl gerina nuotaiką. Vaistažolės ekstraktas ramina ir turi migdomąjį poveikį, todėl skiriamas tiems, kuriuos kankina nemiga ar nuovargis. Jonažolių arbata mažina dirglumą, įtampą, nerimą, todėl gali padėti tiems, kurie metė rūkyti.

 

Taip pat jonažolėmis gydomi gastritas, opaligė, šlapimtakių ligos, tulžies pūslės, kepenų ir žarnyno sutrikimai. Jonažolės labai naudingos moterims, nes sušvelnina PMS ir menopauzės simptomus.

 

Jonažolės dezinfekuoja, naikina mikrobus ir bakterijas, stabdo kraujavimą, todėl jomis gydomos žaizdos, patinimai. Lašai su šia žolele gali išgydyti ausų uždegimą taip pat veiksmingai, kaip ir įprasti vaistai. Jonažolių nuoviras stiprina plaukus, gydo galvos odą.

 

Jonažolės ekstraktą reikia vartoti taip, kaip nurodyta. Perdozavimas gali sukelti nemalonius šalutinius poveikius. Be to, jonažolės negalima vartoti sergant tam tikromis ligomis ar vartojant vaistus.