Liepos 25-ąją senovės lietuviai švęsdavo Jokūbo varduves arba rugiapjūtės pabaigtuves, kai ritualinėmis apeigomis užbaigiamas vienas pagrindinių vasaros lauko darbų. Jokūbinės kitaip dar vadinamos nuopjovomis, tarmiškai pagynomis, pagynėtuvėmis – pirmojo derliaus šventė. Šią dieną kepdavo pirmojo derliaus duoną, taip pat tinka vaišintis jau gerai sunokusiomis daržovėmis, vaisiais, uogomis ir jų patiekalais.

 

Šią dieną baltų gentys dėkodavo deivei Žemynai, kad išaugino rugių, javų ir kitų grūdų derlių ir jie galės kepti šviežią duoną visus metus. Ant žemės, kurioje dar auga nenupjauti rugiai dėdavo kepalą duonos, druskos ir sūrio kaip auką Žemės deivei ir melsdavosi, dėkodami už tai, kad užaugino derlių. Galima sakyti, kad nuo pastarojo derliaus priklausys, ar kaimo gyventojai peržiemos sočiai ar pusbadžiu. Senoliai sakydavo: po Jokūbinių dienelės eina trumpyn, o darbeliai mažyn.

 

Kaip ir per daugelį kitų švenčių, žmonės tądien spėdavo orus. Jei diena šilta ir šviesi – žiema bus šalta ir ilga. Jeigu lyja – rudenį merks dažni lietus, sukirmys riešutai.

 

Kai likdavo geras kuokštelis javų pjovėjai merginos nupindavo „jievarą“ – savotišką kasą, kurią palikdavo javų lauke, tarsi sakydami: ką pasiėmėme iš Žemės, tą ir atiduodame.